Paskatų struktūra Hierarchija Valstybės valdžia Galių pusiausvyra Spontaninė tvarka Laisvas jungimasis Savitarpio pagalba Neprievarta Tiesioginis veikimas Galimybių langas

Laisvo pasaulio pagrindai

Pamatinė atskaitos pozicija

Laisvas pasaulis negali prasidėti nuo užbaigto brėžinio. Bandymas suprojektuoti vieną sistemą visiems ir paskui ją primesti iš viršaus atkurtų būtent tą struktūrą, kurią laisvė turi įveikti.

Todėl tinkama pradžia yra ne iš anksto nurodytas visuomenės modelis, o pagrindas santykiams, institucijoms ir kaitos būdams vertinti.

Šiuo pagrindu siekiama ugdyti autonomiją: gebėjimą pačiam kurti savo gyvenimą, nepatenkant į struktūras, suteikiančias kitiems galimybę tave engti.

Mūsų tikslas – aiškiai suprasti struktūrą:

Kokia yra tikroji pasaulio problemų priežastis?

Paskatų struktūra

Kad atsakytume, pirmiausia turime suprasti paskatų struktūrą.

Paskata – bet kuri aplinkybė, suteikianti žmogui ar grupei priežastį veikti.

Pirma į galvą veikiausiai ateina pinigai, tačiau tai tik viena paskatų forma. Žmones taip pat skatina saugumas, priklausymo jausmas, pripažinimas, abipusiškumas, savigarba, kūrybiškumas ir atjauta.

Paskatų struktūra – atlygio, bausmių, rizikos, galimybių ir apribojimų visuma, nukreipianti elgesį: vienus veiksmus ji padaro naudingus, kitus – brangiai kainuojančius. Ji nusako, ką sistema skatina iš tikrųjų, nepaisant to, ką jos taisyklės ar ją valdantys žmonės teigia vertinantys.

Atlygio sistema

Centralizuotos galios struktūros atlygina už galios, pinigų ir kontrolės siekį. Jos neproporcingai atlygina labiausiai galios trokštantiems, nes centralizuota kontrolė jiems suteikia daugiau svertų visų kitų atžvilgiu. ༆

Žmonės tai vadina „korupcija“, bet šis rezultatas nėra atskiras nuo sistemos. Tie, kurie naudojasi centralizuota galia, už tai atlyginami, o jų valdomos institucijos saugo juos nuo atsakomybės.

Paskatų struktūra yra pirmesnis ir gilesnis pagrindas. Hierarchija susiformuoja ten, kur už sutelktą galią atlyginama, o atsisakymas brangiai kainuoja; vėliau ji išsaugo ją sukūrusią struktūrą.

Hierarchija

Hierarchija – piramidės pavidalo organizacija, kurioje vienas asmuo ar kolektyvas pavaldus kitam. Tai pagal rangą išdėstyta organizacija, kur rangų skirtumai atitinka valdžios lygmenis (t. y. teisę įsakinėti esantiems žemiau ir pareigą paklusti esantiems aukščiau).

Politine prasme hierarchija yra socialinė įsakinėjimo ir paklusnumo struktūra. Ankstesnės paskatų struktūros sukūrė dabartines hierarchijas; tuomet hierarchija pakeičia tas paskatas taip, kad pati atsikurtų.

Organizacija netampa hierarchija vien todėl, kad vaidmenys skiriasi arba išlieka ilgesnį laiką; hierarchija prasideda tada, kai tie vaidmenys virsta valdžia ir pareiga paklusti.

Esamos sąlygos sudaro galimybes hierarchijai, kai maisto, žemės, saugumo, darbo, teisės, informacijos ar smurto kontrolė vienai pusei suteikia svertų prieš kitą.

Hierarchija šiuos svertus įformina kaip pripažintą valdžią, ilgalaikę rangų tvarką, įsakinėjimą ir pareigą paklusti. Išnaudojimas gali atsirasti, kai toks pranašumas įsitvirtina kaip tęstinė pretenzija į kito žmogaus paklusnumą.

Tačiau įsitvirtinusi hierarchija nebėra vien paskatų padarinys – ji pati tampa paskatas kuriančiu mechanizmu. Ji atlygina tiems, kurie kaupia valdžią ir strategiškai paklūsta. Ji baudžia už atsisakymą, atrenka įsakinėti linkusius žmones ir atkuria sąlygas, kuriomis grindžia savo tęstinumą.

Suprasdami paskatų struktūras ir hierarchiją, atpažįstame mūsų pasaulyje viešpataujančias galios struktūras ir jų sukeliamą priespaudą.

Valdžia

Valdžia – socialiai įteisinta pretenzija, suteikianti asmeniui ar institucijai teisę įsakinėti, reikalaujanti paklusnumo ir paremianti įsakymus jėga.

Valdžia nėra tas pat, kas galia. Galia – gebėjimas veikti, įtikinti, priešintis, padėti arba pakenkti. Valdžia paverčia galią teise reikalauti.

Ekspertinės žinios gali suteikti informacijos, o lyderystė – pasiūlyti kryptį, tačiau nė viena iš jų niekam nesuteikia teisės valdyti. Valdžia prasideda tada, kai patarimas virsta įgaliojimu spręsti, o atsisakymas – nepaklusnumu.

Valdžiai nebūtina nuolat naudoti jėgą, nes grėsmė jau įdiegta į instituciją. Atsisakantieji gali netekti pajamų, pastogės, padėties, prieigos prie jiems reikalingų dalykų, laisvės arba galiausiai susidurti su smurtu.

Dėl to valdžia gali atrodyti taiki. Įsakymas tampa norma, paklusnumo tikimasi, o bausmė laikoma teisėtu tvarkos palaikymu.

Valdžia suteikia hierarchijai socialinį teisėtumą ir leidžia viešpatavimui tęstis, nes kiekvieną akimirką nereikia rodyti jo smurto. ༆

Valstybės valdžia

Valstybės valdžia – konkreti institucinė hierarchijos forma: centralizuota organizacija, teigianti turinti valdžią visiems gyventojams ir visai teritorijai, pretenduojanti į teisėto smurto monopolį, leidžianti privalomus įstatymus, renkanti mokesčius ir užtikrinanti paklusimą per teismus, policiją, kalėjimus ir karinę jėgą.

Teiginys, kad žmonės pernelyg smurtingi ir nepatikimi gyventi be valdovų, atsisuka prieš patį save. Valdovai yra tokie pat netobuli žmonės, tik jie valdo kariuomenes, kalėjimus, sekimą, mokesčius ir įstatymus. Sutelkta galia nevaržo blogiausių žmogaus polinkių. Ji išplečia jų veikimo lauką ir saugo nuo atsakomybės.

Jei žmonės pavojingi, sprendimas nėra suteikti nedaugeliui iš jų galią, valdžią ir kontrolę milijonams. Nepasitikėjimas yra argumentas decentralizuoti ir paskirstyti galią, kad joks asmuo ar institucija negalėtų primesti savo valios didžiulėms gyventojų grupėms.

Pasirinkti, kas valdys, nėra tas pats, kas pasirinkti, ar likti valdomam.

Valdovų kontrolės priemonės gali juos varžyti, tačiau jų veiksmingumą suteikia gebėjimas mesti iššūkį galiai, o ne valdovo teisė reikalauti paklusnumo. Įtvirtinta teisė įsakinėti kelia papildomą pavojų: tie, kurių valdžia ginčijama, gali bausti už atsisakymą ir valdyti išteklius, reikalingus jiems priešintis.

Laisvas pasaulis nežada, kad baigsis žala, konfliktai ar žmonių klaidos. Paskirstyta galia kelia susiskaldymo ir bendradarbiavimo nesėkmių riziką. Valdžią turinti institucija vis tiek gali koordinuoti veiklą ar suvaržyti kitą galią; šie gebėjimai skiriasi nuo jos reiškiamos pretenzijos į valdžią.

Valdžia neatsveria šių pavojų; ji padidina žmonių klaidų padarinius, išplėsdama jų mastą, primesdama juos visiems pavaldiesiems ir apsaugodama juos sukėlusius sprendimus nuo taisomojo grįžtamojo ryšio.

Net būtina apsauga gali padaryti žmones priklausomus nuo jos teikėjo, kuris paskui gali panaudoti šią priklausomybę nuolatinei teisei įsakinėti ginti.

Viešpatavimo problema neišsprendžiama vienai galiai suteikus galutinį žodį vien dėl to, kad ji gali suvaržyti kitą. Viešpatavimą riboja užtikrinimas, kad nė viena galia netaptų galutine. Bet kuriai galiai, gebančiai suvaržyti kitas, pačiai turi būti galima priešintis; kitaip atsvara taps nauju viešpatavimu. Nuosekliai laikantis šio principo, saugiklis yra pati pusiausvyra. Įtvirtinta pretenzija įsakinėti nesukuria atsvaros; ji sukuria asimetriją, kurią pusiausvyra turi nuolat tramdyti.

Atmesti valdžią reiškia išsaugoti koordinavimą ir ribojimą, niekam nesuteikiant įtvirtintos teisės valdyti tuos, kuriems teks patirti jų nesėkmių padarinius.

Laisvo pasaulio idėja dažnai atmetama kaip utopinė. Tačiau dabartinė sistema remiasi tikrai utopine prielaida: kad klystančius žmones galima pakankamai suvaržyti, jiems patikėjus galią, valdžią ir kontrolę ištisoms gyventojų grupėms.

Problema ne vien tai, kad soste šiuo metu sėdi netinkamas žmogus. Problema ta, kad sostas apskritai egzistuoja.

Mokesčiai

Prievarta – jėgos, bausmės ar nepritekliaus naudojimas arba grasinimas jais, siekiant priversti žmogų veikti prieš jo valią arba neleisti jam veikti laisvai.

Mokesčiai – prievartinis išteklių paėmimas, grasinant bausme.

Valstybės valdžia reikalauja žmonių išteklių, nepaisydama to, ar jie sutinka juos duoti. Atsisakymas nenutraukia šio santykio. Jis sukelia sankcijas, kurias užtikrina valstybės prievartos aparatas.

Tai skiria mokesčius nuo savanoriškų mainų. Savanoriškiems mainams būtina reali galimybė jų atsisakyti. Mokesčių atveju jos nėra.

Mokesčiai taip pat atskiria sprendimą nuo jo kainos. Valstybė gali leisti išteklius sprendimų priėmėjams patiems nepatiriant visos kainos, nes ją galima paskirstyti gyventojams, kurie negali laisvai nutraukti savo paramos.

Karas aiškiai atskleidžia šį mechanizmą. Leidžiantieji kariauti patys nefinansuoja visų karo išlaidų. Valstybė paima išteklius iš milijonų žmonių, įskaitant paties karo priešininkus, ir taip leidžia nedaugeliui sprendimų priėmėjų nukreipti išteklius smurtui be žmonių, iš kurių šie ištekliai paimami prievarta, sutikimo.

Valstybės valdžia šių išteklių nekuria nepriklausomai nuo savo valdomų žmonių. Mokesčiai suteikia jai nuolatinę prieigą prie žmonių darbo vaisių nereikalaujant nuolatinio sutikimo. ༆

Taigi klausimas gilesnis nei mokesčių dydis. Mokesčiai įtvirtina principą, kad institucija gali pretenduoti į dalį kito žmogaus darbo be jo sutikimo.

Galių pusiausvyra

Galių pusiausvyra – padėtis, kai galia pakankamai paskirstyta, kad joks asmuo ar institucija negalėtų primesti savo valios kitiems be prasmingo pasipriešinimo, alternatyvų ar kainos.

Pusiausvyra nereiškia, kad visi turi vienodai jėgų, išteklių, žinių ar įtakos. Šie skirtumai neprivalo išnykti. Svarbu, ar jie gali tapti tokie dideli, kad atsisakymas netektų prasmės ir skirtumai virstų valdžia.

Galių pusiausvyra pakeičia šią paskatą. Kai žmonės išsaugo gebėjimą priešintis, pasitraukti, persitvarkyti ir patenkinti poreikius alternatyviais būdais, viešpatavimą sunkiau įtvirtinti, o jo palaikymas daugiau kainuoja.

Taigi laisvas pasaulis nepriklauso nuo prielaidos, kad žmonės iš prigimties geri ar patikimi. Jis priklauso nuo sąlygų, kuriomis niekas neturi pakankamai sutelktos galios valdyti visus kitus. Paskata išnaudoti gali išlikti, tačiau gebėjimą išnaudoti gali apriboti kitų galia priešintis. ༆

Tam reikia decentralizuoti galią ir paskirstyti ją atgal žmonėms bei laisvai susibūrusioms grupėms. Savarankiškumas ir gebėjimas patiems apsirūpinti svarbūs, nes priklausomybė suteikia svertų. Jei viena institucija kontroliuoja gyvenimo būtinybes, laisvė jos atsisakyti tampa daugiausia simbolinė.

Tas pats kriterijus galioja ne tik politikoje, bet ir privačios kontrolės atveju. Ekonominiai santykiai gali tapti hierarchiniai, kai žemės, būsto, darbo ar kitų būtinybių kontrolė vienai pusei suteikia pakankamai svertų, kad atsisakymas brangiai kainuotų, o priklausomybė virstų pareiga paklusti.

Gebėjimas patiems apsirūpinti nereiškia izoliacijos. Žmonės gali likti glaudžiai tarpusavyje susiję ir priklausomi vieni nuo kitų, kartu išsaugodami daug skirtingų maisto, energijos, žinių, ryšių, paramos ir bendradarbiavimo šaltinių. Kuo daugiau alternatyvų, tuo sunkiau vienai institucijai tapti tokiai nepakeičiamai, kad galėtų įsakinėti visiems.

Taigi galių pusiausvyra veikia dviem kryptimis iš karto. Ji ardo esamą hierarchiją, mažindama ją palaikančią priklausomybę ir galios sutelkimą, ir neleidžia hierarchijai sugrįžti, išlaikydama galią paskirstytą, alternatyvas prieinamas, o atsisakymą – įmanomą.

Nėra garantijos, kad naujų galios koncentracijų niekada neatsiras. Tokiai garantijai reikėtų dar vienos valdžios, pakankamai galingos jai užtikrinti. Vietoj to siekiama neleisti galios koncentracijoms tapti nuolatinėmis ir tokiomis, iš kurių neįmanoma ištrūkti.

Galia gali persiskirstyti, telktis ir sklaidytis. Svarbu, kad ją visuomet būtų galima ginčyti.

Būtinai paslaugai nereikia nepakeičiamo valdovo. Net jei pačios paslaugos neįmanoma dubliuoti, jos kontrolė gali likti pakeičiama, jei įranga, žinios, atsargos ir parama, reikalingos jai teikti, išlieka prieinamos nepriklausomai nuo vieno konkretaus teikėjo. Taip kontrolė gali pasikeisti nenutraukiant to, ko žmonėms reikia.

Patikimai apsaugai reikia ilgalaikio gebėjimo gintis, ne nuolatinės teisės įsakinėti. Šis gebėjimas gali būti paskirstytas nepriklausomoms asociacijoms, kad joks gynėjas nevaldytų paramos, reikalingos jam priešintis.

Įtvirtinta teisė įsakinėti pakeičia santykį: pats atsisakymas gali tapti pagrindu bausti, todėl gynėjas gali primesti savo reikalavimus besipriešinantiesiems. Apsaugą sunkiau ginčyti, kai jos teikėjas taip pat valdo priemones jam mesti iššūkį.

Sveika galių pusiausvyra priklauso nuo išcentrinių jėgų, veikiančių prieš sutelkimą, ir pati jas stiprina. Kur alternatyvos, konkurencija, pasipriešinimas ir naujos asociacijos lieka gyvybingos, ten jos stabdo tolesnį galios telkimą.

Ilgalaikę galių pusiausvyrą stiprina švietimas, skleidžiantis žinias ir gebėjimus, galimybės, išlaikančios atvirus alternatyvius kelius, ir atgrasymas, didinantis viešpatavimo kainą. Kilus konfliktui, arbitražas, reabilitacija, padarytos žalos atitaisymas ir santykių nutraukimas leidžia spręsti žalos bei nesutarimų klausimus, nepaverčiant ginčo pagrindu nuolatinei valdžiai.

Tikslas yra ne vien riboti viešpatavimą, bet ir išlaisvinti žmogaus galimybes bei nepalaužiamą žmonių gebėjimą priešintis tam, kad būtų paversti paklusniais.

Laisvas pasaulis įmanomas tik ten, kur galių pusiausvyra išsaugo autonomiją ir neleidžia jokiam asmeniui ar institucijai sistemiškai primesti kitiems savo valios.

Spontaninė tvarka

Spontaninė tvarka – svarbi koordinavimo jėga, kai decentralizuotos derybos, mainai ir verslumas susilieja į plataus masto koordinavimą, vykstantį be jokio sąmoningai sukurto plano ar aiškaus bendro socialinės ar ekonominės raidos brėžinio arba pranokstantį tokio plano galimybes.

Daug aplink mus esančios tvarkos jau formuojasi taip. Niekas nesuprojektavo kalbos kaip užbaigtos sistemos. Ji atsirado nesuskaičiuojamiems žmonėms bendraujant, pritaikant žodžius, kuriant papročius ir per kartų kartas reaguojant vieniems į kitus. Internetas išsivystė iš apgalvotų projektų ir bendrų protokolų, tačiau joks vienas planuotojas nesuprojektavo visos sistemos, kuria jis tapo.

Spontaninės tvarkos centre yra pusiausvyra. Ji nereiškia pastovios ar nejudrios būsenos. Tai nuolat kintanti pusiausvyra, kylanti skirtingoms jėgoms veikiant viena kitą ir sistemai prisitaikant.

Šios jėgos formuoja gamtines, socialines ir socioekonomines sistemas. Vienoje dalyje vykstantys pokyčiai turi padarinių kitur, o šie sukelia tolesnes reakcijas visoje sistemoje. Stygius, gausa, paskatos, bendradarbiavimas, konfliktas, paklausa ir prieinamos alternatyvos stumia elgesį skirtingomis kryptimis. Paskatų struktūra lemia šio prisitaikymo kryptį, nustatydama, už kokį elgesį atlyginama, koks slopinamas ir koks tampa brangus. Tvarka kyla iš šių jėgų sąveikos, o ne iš vienos jėgos valdžios visumai.

Šis procesas veikia per grįžtamąjį ryšį. Žmonės veikia, patiria padarinius, stebi vieni kitus ir prisitaiko. Kiekviena reakcija sukuria naujos informacijos, veikiančios tai, kas vyks toliau. Kartojantis prisitaikymui, vietinė sąveika gali susidėlioti į nuoseklius dėsningumus, kurių niekas neprojektavo ir iki galo nesupranta.

Kai kurių nesėkmių negalima saugiai palikti bandymams ir taisymui, nes jų padariniai gali tapti negrįžtami dar prieš grįžtamajam ryšiui spėjant suveikti. Tokiems pavojams reikia pasirengimo ir koordinavimo iki nesėkmės, o ne vien prisitaikymo po jos.

Kai žalą galima nuslėpti arba perkelti kitiems, grįžtamasis ryšys gali atlyginti už išnaudojimą, o ne bendradarbiavimą. Spontaninė tvarka savaime nesukuria pageidaujamų rezultatų; tai, kas iškyla, formuoja paskatų struktūra.

Centralizuota kontrolė trikdo šį procesą, kai siekia paskirstytą grįžtamąjį ryšį pakeisti iš anksto numatytu rezultatu. Žinios pasklidusios tarp žmonių, kurie iš tiesų veikia kintančiomis sąlygomis; didelė jų dalis yra vietinė, praktinė ir laikina. Augant mastui ir sudėtingumui, centrinei hierarchijai tenka apdoroti daugiau informacijos didesniais atstumais, todėl nedaugeliui sprendimų priėmėjų vis sunkiau reaguoti į visą sistemą taip pat veiksmingai, kaip joje tiesiogiai veikiantiems žmonėms.

Spontaninė tvarka leidžia tvarkytis su sudėtingumu per daugybę tarpusavyje sąveikaujančių žinių ir prisitaikymo taškų. Koordinavimas kyla iš sukauptų pačios sistemos reakcijų. Kadangi prisitaikymas nepriklauso vien nuo centralizuoto koordinavimo, sutrikimų poveikį galima sušvelninti vietoje, gali atsirasti alternatyvų, o platesnė struktūra gali toliau persitvarkyti ištikus nesėkmei.

Rezultatas – savaime iškylanti tvarka: plataus masto koordinavimas, kylantis iš nuolatinės mažesnių dalių sąveikos. Tvarka nėra sistemai iš viršaus uždėtas dalykas. Ją kuria pati sistema, kai jos dalys reaguoja viena į kitą ir juda link kintančios pusiausvyros.

Tvarkos negalima tiesiog nurodyti įstatymu. Tvarka yra savaime iškylantis rezultatas, kai žmonės renkasi bendradarbiauti. Jei paskatos žmones skatina konfliktuoti, vien įstatymas neprivers jų bendradarbiauti. Kurti laisvą pasaulį reiškia kurti paskatas, dėl kurių bendradarbiavimas ir tvarka tampa įmanomi.

Tinklai

Tinklas – susijusių asmenų ar grupių struktūra, kurioje galima bendrauti, derinti veiksmus ir veikti tiesiogiai, nereikalaujant, kad kiekviena sąveika eitų per centrinę valdžią.

Hierarchijos sutelkia informaciją ir sprendimus nedaugelyje centrinių taškų. Tinklai juos paskirsto. Koordinavimas gali kilti iš apačios, kai žmonės tiesiogiai reaguoja į kintančias aplinkybes, keičiasi informacija ir buriasi aplink praktinius poreikius.

Vienas to mechanizmų – stigmergija: veiksmai palieka ženklus, nukreipiančius tolesnius veiksmus. ༆ Žmonės atsižvelgia į tai, ką kiti jau padarė, todėl sudėtingas koordinavimas gali atsirasti ir plisti be centrinio planuotojo, nurodančio kiekvieną žingsnį.

Šakniastiebis dėl šios priežasties yra nepaprastai galinga struktūra. Skirtingai nei medis su centriniu kamienu, šakniastiebis sklinda į šalis per daugybę susijusių šaknų ir ūglių. Jis šakojasi, vėl susijungia, dauginasi ir auga toliau net tada, kai dalis jo pažeidžiama. Joks vienas taškas nekontroliuoja visumos ir jos neaprėpia.

Tinklas nėra decentralizuotas vien todėl, kad neturi formalios hierarchijos; jei vienas mazgas tampa nepakeičiamas, priklausomybė gali atkurti hierarchijai būtinus svertus. Tokia priklausomybė gali kilti ir tada, kai daugybė mazgų remiasi tais pačiais tiekėjais, ištekliais, informacija ar prieigos valdytojais, arba kai pats koordinavimas apsunkina pasitraukimą iš esamo tinklo.

Taigi mastas gali atkurti priklausomybę ir be formalios hierarchijos; svarbu, ar kritinių funkcijų kontrolę vis dar galima ginčyti, o pačias funkcijas perduoti, nukreipti kitais keliais ar pakeisti.

Todėl tikri pokyčiai prasideda apačioje. Iš viršaus primesti pokyčiai lieka priklausomi nuo juos primetusios centralizuotos valdžios. Iš apačios augantys pokyčiai gali plisti per daugybę nepriklausomų taškų, stiprėti per jų ryšius ir tapti vis sunkiau užvaldomi, slopinami ar atšaukiami.

Paskirstyti tinklai tampa atsparūs dėl atsarginių galimybių, alternatyvių kelių ir gebėjimo persitvarkyti patyrus nesėkmę. Hierarchija kartu su kontrole sutelkia ir nesėkmės riziką. Tinklai gali persitvarkyti per kitus ryšius, lygiagrečiai eksperimentuoti ir apeiti sutrikimą.

Spontaninė tvarka plečiasi per tinklus: koordinavimas auga iš daugelio sąveikaujančių dalių, o nepakeičiamo kontrolės taško nebuvimas visą struktūrą daro lankstesnę, atsparesnę ir sunkiau užvaldomą.

Laisvas jungimasis

Laisvas jungimasis atmeta primestą narystę, privalomą dalyvavimą ir bet kokią valdžią, neleidžiančią taikiai pasitraukti. Nė viena grupė negali reikalauti, kad žmogus toliau joje dalyvautų be nuolatinio jo sutikimo. Žmonės gali išeiti, keisti kryptį, jungtis naujais būdais ir kurti alternatyvas kintant poreikiams bei interesams.

Laisvas jungimasis prasideda nuo žmogaus. Įsitraukdamas į santykį, organizaciją ar bendruomenę jis neperduoda jai savo autonomijos. Sutikimas turi tęstis tol, kol tęsiasi dalyvavimas; vakarykštis susitarimas negali rytoj tapti nuolatine pretenzija į žmogų.

Pasitraukimas nieko nereiškia, jei išeiti reiškia netekti prieigos prie gyvenimo būtinybių; laisvas jungimasis priklauso nuo pakankamai stiprių alternatyvų, kad atsisakymas būtų realus, o ne tik formalus.

Šios alternatyvos taip pat turi būti pasiekiamos tada, kai jų prireikia: turi būti kur apsistoti, kaip ten nuvykti, o priežiūra turi tęstis ir keičiantis aplinkybėms. Bendros atsargos ir pasirengimas priimti žmones gali tai padaryti įmanoma dar prieš krizę. Niekas neturėtų turėti vienas iš naujo kurti savo pragyvenimo priemonių vien tam, kad galėtų atsisakyti vieno teikėjo.

Žmonės natūraliai jungiasi pagal bendrus interesus, poreikius, santykius ir tikslus. Šie bendrumai kuria grupes, paremtas tikru sutapimu, o ne primesta naryste. Žmogus gali vienu metu priklausyti daugeliui skirtingų asociacijų, kurių kiekviena atspindi kitą jo gyvenimo dalį, nė vienai nepretenduojant į visą žmogų.

Sutarti neprivalo visi. Žmonės gali derėtis, eiti į kompromisą ir taikiai spręsti konfliktus kiekvienu konkrečiu atveju. Kai jų tikslai per daug išsiskiria, jie gali atsiskirti. Viena asociacija gali pasidalyti į kelias, išsaugoti vis dar veikiančius santykius, nutraukti nebeveikiančius ir persijungti visiškai naujais būdais.

Taip atsiranda didžiulė galimų tvarkos formų įvairovė. Grupės gali kurtis, skilti, persidengti, vėl jungtis ir keisti kryptį kintant aplinkybėms. Užuot vertęs nesuderinamus žmones priimti vieną sprendimą, laisvas jungimasis leidžia skirtingiems atsakymams gyvuoti tuo pačiu metu. ༆ Daugialypiškumas kyla iš neribotos žmonių įvairovės ir jų gebėjimo kurti skirtingas jungimosi formas. Pliuralizmas tampa struktūriniu laisvės padariniu, o ne iš viršaus suteikiama malone.

Tai pakeičia ir bendruomenės prasmę. Gyvenimas vienoje teritorijoje nepadaro šimtų tūkstančių ar milijonų nepažįstamųjų vienu prasmingu socialiniu kūnu. Bendruomenė auga iš santykių, pažinties, bendro tikslo, artumo ir rūpesčio vieni kitais. Stiprios vietinės asociacijos gali būti glaudžiai susijusios su platesniais tinklais, tačiau neprarytos vienos valdžios.

Taigi mastas savaime nereikalauja hierarchijos. Mažos asociacijos gali jungtis horizontaliais, persidengiančiais tinklais, bendradarbiauti ten, kur sutampa interesai, ir likti nepriklausomos kitur. Informacija, ištekliai ir žinios gali sklisti šiais ryšiais, o koordinavimas vykti per juos, ne per centrinę įsakinėjimo struktūrą.

Ne kiekvieną funkciją reikia toliau organizuoti dabartiniu mastu. Didesni vietiniai gebėjimai gali sumažinti priklausomybę nuo koordinavimo dideliais atstumais. Kai platesnis koordinavimas tebėra būtinas, tinklai gali išplėsti bendradarbiavimą tarp regionų, nepaversdami šio koordinavimo įsitvirtinusia valdžia dalyvių atžvilgiu.

Net jei visi nariai turi balsą, koordinuojanti institucija reiškia pretenziją į valdžią, kai pasisavina bendrą teisę spręsti, kurią veiklą nepriklausomi žmonės ir asociacijos privalo jai pavesti.

Tokie tinklai lieka atviri, nes žmonės gali siūlyti, eksperimentuoti, perimti tai, kas veikia, keisti arba kurti alternatyvas nelaukdami leidimo iš viršaus. Veiksmingos formos plinta jas savanoriškai perimant. Neveiksmingos gali išnykti netapdamos privalomomis nesėkmėmis, primestomis visiems kitiems.

Laisvė pasitraukti padeda neleisti šiems santykiams virsti valdymu. Pasitraukimas gali reikšti visišką išėjimą, mažesnį dalyvavimą, partnerių pakeitimą, lygiagrečios asociacijos kūrimą arba tiesiog nebeveikiančios tvarkos atsisakymą. Kai išeinant tenka atsisakyti to, ko neįmanoma lengvai pakeisti, arba kai ta pati atskirtis žmogų lydi per skirtingas asociacijas, laisvė taip pat priklauso nuo galimybės ginčyti ar pakeisti tas sąlygas, o ne vien nuo galimybės išeiti. Kai taikiai atsiskirti neleidžiama ir dalyvavimas tampa privalomas, jungimasis nebėra laisvas.

Žmogus gali palikti asociaciją neišvengdamas atsakomybės už padarytą žalą ar laisvai prisiimtus įsipareigojimus, kuriais kiti pagrįstai pasikliovė. Atsakomybė už įsipareigojimą savaime nepateisina prievartos jį įvykdyti. Arbitražas, žalos atitaisymas, santykių nutraukimas ir kiti atsakai gali spręsti sulaužytų įsipareigojimų klausimus, likdami susieti su konkrečiu ginču. Atsakomybė lieka susieta su konkrečia žala ar įsipareigojimu; ji negali virsti žmogaus nuosavybe ar bendra pareiga paklusti.

Atsisakymas bendradarbiauti savaime nereiškia prievartos. Tačiau būtinybių kontrolės naudojimas paklusnumui išgauti arba prieigos prie bendradarbiauti pasirengusių alternatyvų blokavimas yra prievarta.

Kai kurios žalos negalima išvengti vien atsiskyrus, ypač kai jos padariniai išsklaidyti arba perkeliami tiems, kurie negali tiesiog pasitraukti; taip susilpnėja grįžtamasis ryšys, kuris kitu atveju varžytų žalingą elgesį. Decentralizacija nereiškia, kad kiekvienas atsakas turi likti vietinis; kai žala paveikia žmones iš skirtingų asociacijų ar regionų, nukentėjusieji gali derinti veiksmus per tas ribas, susitarti dėl bendrų standartų arba stebėti jos poveikį.

Kai atsiskyrimas negali užkirsti kelio žalai ar jos sustabdyti, nukentėjusieji gali gintis, ieškoti tarpininkavimo arba kartu su kitais veikti jai sustabdyti. Siekiant sustabdyti bendrą pavojų gali prireikti laikinai riboti kitiems pavojų keliančius veiksmus, net kai nukentėjusieji nesutaria ir atskirų žmonių atsakomybė neaiški. Patys apribojimai ir tai, kam tenka jų kaina, turi būti pagrįsti atskirai.

Teiginys apie žalą ginčo neišsprendžia; apsauga turi likti susieta su konkrečios žalos sustabdymu ir nevirsti pagrindu platesnei ar neribotai kontrolei. Įsikišusieji netampa apsaugoti nuo kritikos; galimybė ginčyti įsikišimo pagrindus, priemones ar tęsimą negali priklausyti tik nuo jį vykdančiųjų. Nepriklausomas ginčijimas turi apimti realią galią pakeisti nepagrįstus apribojimus arba sustabdyti įsikišimą, kai jo pagrindimas nebegalioja.

Kai kurios problemos liks neišspręstos, užuot sukūrus nuolatinę valdžią, kurios garantija, kad problemos bus išspręstos, priklauso nuo galios priversti visus dalyvius.

Laisvas jungimasis nenurodo vienos galutinės visuomenės organizavimo formos. Jo stiprybė yra būtent tai, kad šis klausimas paliekamas atviras. Jis leidžia radikaliai laisviems ir autonomiškiems žmonėms nuolat patiems kurti savo santykius, formuojant socialinę tvarką iš nesuskaičiuojamų persidengiančių asociacijų, o ne vieną struktūrą, turinčią teisę jas visas aprėpti.

Savitarpio pagalba

Savitarpio pagalba – abipusiškumu grindžiamas bendradarbiavimas: žmonės padeda vieni kitiems, nes mūsų interesai neprivalo prieštarauti vieni kitiems. Visų mūsų poreikiai, gebėjimai, žinios, ištekliai ir galimybės skiriasi. Dalydamiesi jais, abu žmonės gali gyventi geriau nei anksčiau.

Laisvas pasaulis tolsta nuo santykių, kuriuose vieno laimėjimas yra kito praradimas. Turtas kuriamas sukuriant naują vertę. Bendradarbiaudami abu žmonės gali turėti daugiau, nei būtų sukūrę pavieniui, tačiau santykis iš tiesų nėra abiem naudingas, jei nauda gaunama perkeliant išlaidas kitiems. Tokius abiem naudingus santykius lengviau kurti šalinant įėjimo kliūtis ir dirbtinį stygių, taip atveriant daugiau būdų žmonėms pasirūpinti savimi ir vieni kitais.

Abipusiškumas stiprėja per pasikartojančius santykius. Stiprūs rajonai ir bendruomenės išauga iš draugystės: žmonės pažįsta vieni kitus, rūpinasi tuo, kas jiems nutinka, dalijasi maistu, įrankiais, įgūdžiais, žiniomis, pastoge, laiku ir parama. Kai aplinkiniai nebėra vieni kitiems svetimi, skurdą ar benamystę patiriantis žmogus nebėra nematoma problema, palikta tolimai institucijai tvarkyti. Jo poreikius mato jį pažįstantys žmonės, turintys priežasčių juo rūpintis.

Šie santykiai gali susijungti į platesnius savitarpio pagalbos tinklus, išplėsdami paramą už jau pažįstamų žmonių rato ribų ir padidindami tai, ką vienas žmogus ar kaimynystė galėtų suteikti pavieniui. Vienas turi maisto, kitas – laisvą kambarį, dar kitas gali ką nors pataisyti, mokyti, auginti, statyti, vežti ar rūpintis. Kuo labiau šie santykiai persidengia, tuo daugiau žmonės turi kelių pagalbai rasti ir tuo mažiau jiems reikia priklausyti nuo vienos institucijos, kad gautų, ko reikia.

Abipusiškumas nereikalauja, kad kiekvienas priežiūrą gaunantis žmogus už ją atsilygintų. Žmogaus, kuris negali pats išeiti ar susiorganizuoti paramos, laisvė priklauso nuo to, ar jo priežiūros nevaldo vienas asmuo ar vienas santykis.

Kai globėjų ir nepriklausomų santykių yra daugiau nei vienas, lengviau ginčyti piktnaudžiavimą ir užtikrinti priežiūros tęstinumą per pokyčius. Jei žmogus negali duoti informuoto sutikimo, priežiūra turi, kiek įmanoma, atitikti jo išreikštus pageidavimus ir apsiriboti jo poreikiais. Priklausomybė niekam nesuteikia nuosavybės teisės į žmogų.

Patikimai savitarpio pagalbai taip pat reikia palaikymo. Žmonės turi priežasčių išlaikyti paslaugas, kuriomis naudojasi, kurios jiems rūpi ar kurių vėliau gali prireikti. Nuolatinis teikimas priklauso nuo reguliaraus darbo ir išteklių indėlio, bendrų atsargų ir pagalbos išsekusiems globėjams ar prižiūrėtojams.

Priežiūros našta tuo pačiu metu visiems tenka nevienodai, bet platesni tinklai gali paskirstyti šią nelygią naštą daugiau žmonių, išteklių ir santykių, užuot palikę ją vienam žmogui. Stygiaus metu atvirai rodant poreikius ir turimas atsargas, žmonės gali derėtis dėl prioritetų ir ieškoti pagalbos už vietinio tinklo ribų. Poreikis negali sukurti trūkstamų išteklių, tačiau ir stygius negali įtvirtinti teisės reikalauti paklusnumo.

Savitarpio pagalba nėra savęs aukojimas. Mes klestime, kai gali klestėti aplinkiniai. Saugesni, sveikesni, laisvesni ir pajėgesni žmonės mūsų pačių gyvenimą daro saugesnį, turtingesnį ir laisvesnį. Asmeninė ir bendra gerovė viena kitą stiprina, o ne stovi priešingose lygties pusėse.

Viešpatavimas ir kerštas atkuria konflikto, o ne taikos sąlygas. Savitarpio pagalba į kančią atsako rūpesčiu, meile ir viltimi, kartu kurdama materialines sąlygas, kuriose kančia mažiau linkusi kartotis.

Taikų pasaulį, kuriame norime gyventi, pradedame kurti žengdami pirmą žingsnį jo link: jau dabar padėdami vieni kitiems, stiprindami mus supančius santykius ir darydami juos pakankamai tvirtus, kad niekam nereikėtų stoti prieš pasaulį vienam.

Draugystė

Stipri bendruomenė prasideda nuo draugystės, ne nuo abstrakčios bendruomenės idėjos. Draugystė yra asmeniška, sąmoninga, savanoriška, ją tiesiogiai kuria joje esantys žmonės. Joks didesnis darinys negali pretenduoti į šį santykį vien todėl, kad juos sieja ta pati vieta, grupė ar reikalas.

Draugams nereikia išorinės valdžios, kuri nurodytų, kokie turi būti jų santykiai, ar verstų juos sutarti. Jie patys nusprendžia, kaip bendrauti, kur yra jų ribos ir kada santykis turi keistis ar baigtis. Laisvė jungtis mažai ką reiškia be laisvės atsiskirti.

Draugystė turi ir natūralią ribą. Ji negali išaugti į vieną santykį, aprėpiantį visus, ir tai yra viena iš jos stiprybių. Draugystės gali likti mažos, kartu persidengdamos ir jungdamosi į išorę, todėl bendradarbiavimas plinta nesuvaržydamas visų į vieną socialinį kūną. Platesni tinklai leidžia nedraugaujantiems žmonėms koordinuoti veiksmus, nepaverčiant jų vienu socialiniu kūnu.

Tikslas – susirasti draugų, o ne statyti bendruomenes. ༆ Tegul stipresnės bendruomenės išauga iš santykių, kuriuos žmonės iš tiesų pasirenka.

Neprievarta

Neprievarta yra geresnė laisvo pasaulio kūrimo strategija. Naujam pasauliui kurti naudojami būdai formuoja iš jų kylančius įpročius, paskatas, organizacijas ir galios pasiskirstymą. Politinis smurtas keičia paties pasipriešinimo paskatų struktūrą: atlygina už slaptumą, įsakinėjimą, prievartą ir organizacijas, gebančias sutelkti jėgą.

Politinis smurtas gali sustiprinti struktūras, kurioms siekiama mesti iššūkį. Matydami smurtą, žmonės išsigąsta. Baimė stumia juos prie apsaugą žadančių institucijų – policijos, kariuomenės ir valstybės valdžios. Todėl smurtas gali sustiprinti kaip tik tos ginčijamos hierarchijos prievartos institucijas, suteikti valstybei daugiau pateisinimo policijos veiksmams, sekimui, represijoms bei jėgai ir nuteikti platesnę visuomenę prieš jai iššūkį metančius žmones.

Valstybės valdžia jau turi triuškinamą pranašumą organizuoto smurto srityje. Ji valdo policiją, kariuomenę, kalėjimus, žvalgybos sistemas, ginklus ir logistikos tinklus, sukurtus jos valdžiai užtikrinti. Smurtas leidžia valstybei apibrėžti susidūrimo sąlygas ir remtis didžiausia savo stiprybe.

Neprievarta puola hierarchiją iš kitos pusės. Tiesioginis veikimas, pilietinis nepaklusnumas, streikai, atsisakymas, savitarpio pagalba, gebėjimas apsirūpinti patiems, bendruomenių kūrimas, konstruktyvios alternatyvos ir pasitraukimas iš dalyvavimo ardo priklausomybes, leidžiančias veikti centralizuotoms institucijoms. Valstybė veikia ne vien jėga; jai reikia nuolatinio bendradarbiavimo.

Viltis taip pat yra politinė galia. Tikslas – ne įbauginti žmones, kad jie stotų į kovą, o įkvėpti juos taikaus ir laisvo pasaulio galimybe: pasaulio, kuriame žmonės gali gerai gyventi, siekti svajonių, ugdyti savo galimybes ir padėti vieni kitiems. ༆

Viltis tampa tikra per patirtį. Draugystė, savitarpio pagalba, autonomija, gebėjimas apsirūpinti patiems, sodai, bendradarbiavimas, tiesioginis veikimas ir veikiančios alternatyvos jau dabar žmonėms parodo kito gyvenimo būdo dalis. Būsimos tvarkos kūrimas dabartyje paskirsto gebėjimus dar prieš išnykstant centralizuotai valdžiai. Kai žmonės vis geriau tenkina savo poreikius per laisvą jungimąsi, savitarpio pagalbą, nepriklausomas žinias ir alternatyvas, priklausomybė nuo centralizuotų institucijų ima nykti.

Smurtinė revoliucija rizikuoja pasukti priešinga kryptimi. Esamos valdžios nuvertimas nebūtinai sunaikina sutelktos galios struktūrą. Ginkluotos organizacijos sutelkia ginklus, slaptumą, įsakinėjimą, žvalgybą, logistiką ir veikimo gebėjimus. Jei esama valdžia žlunga dar nepaskirsčius galios ir gebėjimų, organizacija, geriausiai gebanti naudoti smurtą, taip pat yra pasirengusi užpildyti atsiradusią galios tuštumą. Valdovas pasikeičia, o struktūrą vis dar galima užgrobti.

Neprievarta nereiškia pacifizmo ar savigynos atsisakymo. Gynybinė jėga gali būti būtina, kai tiesioginės žalos kitaip sustabdyti negalima. Tikslas – sustabdyti viešpatavimą, o ne paversti jėgą pagrindiniu išsilaisvinimo principu. Smurtas lieka kraštutinė priemonė.

Gebėjimas gintis gali išlikti, o jo panaudojimas – būti gynybinis ir laikinas. Galių pusiausvyra išlaiko gynybinius gebėjimus paskirstytus ir ginčytinus, o laisvas jungimasis neleidžia laikinai jėgai tapti nuolatine valdžios struktūra.

Ilgalaikės grėsmės reikalauja pasirengimo, patikimų atsargų, bendros informacijos ir asociacijų tarpusavio koordinavimo. Žmonės gali patikėti patyrusiems asmenims konkrečias gynybos užduotis, išlaikydami jų vaidmenis apribotus tomis užduotimis ir atvirus ginčijimui. Gynyboje pavojus ypač didelis, nes pats gebėjimas gintis gali tapti nauja galios koncentracija. Šis skirtumas išlieka tikras tik tol, kol ginklai, atsargos ir išorinė parama lieka už vienos kurios nors grupės išimtinės kontrolės ribų.

Paskirstyta gynyba kelia ir kitą pavojų: vienos asociacijos pasirengimas gali suneraminti kitą, o pastarosios reakcija tada atrodo patvirtinanti pirmosios baimes. Kur įmanoma, tiesioginis ryšys, nepriklausomas nerimą keliančių teiginių tikrinimas ir abipusiai mobilizacijos apribojimai gali abiem pusėms suteikti būdų atsitraukti, neprarandant gebėjimo gintis.

Koordinavimas nepaprastosios padėties metu turi likti apribotas konkrečia užduotimi ir atviras ginčijimui. Paskirstyta gynyba vis tiek gali pralaimėti; centralizuotas vadovavimas taip pat negarantuoja išlikimo.

Laisvė neturėtų ateiti tik po kovos. Ji turi būti atpažįstama iš to, kaip kova vyksta.

3,5 % taisyklė

Sisteminiams pokyčiams nebūtina, kad visa visuomenė sukiltų vienu metu.

Erica Chenoweth ir Maria Stephan tyrimai parodė, kad 1900–2006 m. didelės nesmurtinės kampanijos, siekusios pakeisti režimą, iškovoti nepriklausomybę ar užbaigti okupaciją, sėkmę pasiekė daugiau nei dvigubai dažniau už smurtines kampanijas.

3,5 % taisyklė vėliau kilo iš šių tyrimų: pradiniuose duomenyse nė viena nesmurtinė kampanija nepatyrė nesėkmės, jei savo įkarštyje aktyviai sutelkė bent 3,5 % gyventojų.

Valstybės valdžia veikia ne tik per policijos ir kariuomenės jėgą. Ji priklauso nuo to, kad žmonės visoje visuomenėje toliau dirba, paklūsta, vykdo įsakymus, perkelia išteklius, prižiūri infrastruktūrą ir pripažįsta jos valdžią. Valstybės valdžia priklauso ne vien nuo iš tiesų valdančiųjų, bet nuo kur kas platesnio žmonių rato bendradarbiavimo.

Aktyvūs dalyviai tėra viena šio spaudimo dalis. Plintant dalyvavimui ir atsisakymui, bendradarbiavimas darosi mažiau patikimas. Darbuotojai nustoja bendradarbiauti. Įsakymai lieka nevykdomi. Šalininkai pasitraukia. Sistemoje dirbantys žmonės nustoja vykdyti nurodymus. Institucijos ima strigti. Galių pusiausvyra keičiasi, nes struktūra netenka jai palaikyti būtino žmonių bendradarbiavimo.

Nesmurtiniai judėjimai gali įtraukti daug platesnį dalyvių ratą, nes pasipriešinimas nereikalauja, kad kiekvienas taptų kariu. Žmonės gali streikuoti, boikotuoti, atsisakyti, atsiimti paramą, teikti išteklius, suteikti kitiems prieglobstį ar tiesiog nustoti bendradarbiauti.

Vėlesni tyrimai parodė, kad po 2010 m. nesmurtinės kampanijos tapo mažiau sėkmingos. Chenoweth nurodo ir tai, kad valdžios institucijos koreguoja savo atsakomąsias strategijas, ir tai, kad judėjimai dažniau pasikliauja greita mobilizacija be organizacijos, strategijos bei ištvermės, reikalingų spaudimui palaikyti. Mobilizacija gali atverti galimybių langą, tačiau be ilgalaikės organizacijos ir praktinių gebėjimų jis gali užsiverti dar nesukūrus sąlygų tvariems pokyčiams.

3,5 % taisyklė nėra dėsnis ar garantuota riba. Dauguma sėkmingų nesmurtinių judėjimų niekada nepasiekė 3,5 %, o vėlesni tyrimai nustatė tariamą išimtį. Tai istorinis dėsningumas, ne sėkmės formulė.

3,5 % taisyklė nemoko, kad lygiai 3,5 % gyventojų gali priversti bet kurią valdžią pasiduoti.

Ji rodo, kad permainoms nereikia vieningo visų pabudimo.

Tiesioginis veikimas

Tiesioginis veikimas reiškia spręsti problemą patiems, užuot prašius valdžios tai padaryti už mus. Siekiant reformos per valdžią, permainos perduodamos aukštyn. Tiesioginis veikimas palieka iniciatyvą paveiktiems žmonėms.

Matome ne vien korupciją. Sistema veikia pagal joje įdiegtas paskatas ir galios koncentracijas. Atstovų pakeitimas gali pakeisti sprendimus, bet valdžios mechanizmą palieka nepažeistą. Atstovaujamoji politika paslepia priežastis ir padarinius po biurokratijos sluoksniais: žmonės veikia, o paskui laukia institucijų sprendimo. Tiesioginis veikimas sukuria pokytį čia ir dabar. Žmonės mato rezultatą, jį išbando ir juo remiasi toliau.

Tiesioginiam veikimui nereikia leidimo. Žmonėms nereikia leidimo iš viršaus bendradarbiauti, spręsti problemas, atsiimti paramą ar kurti alternatyvas. Pokyčiai gali prasidėti visur, kur žmonės jau geba veikti, o paskui sklisti iš apačios, kitiems perimant tai, kas veikia.

Žmonės apačioje turi galią, nes hierarchija negali veikti pati. Streikas iš karto atskleidžia šią priklausomybę. Visuotinis streikas gali vienu metu sustabdyti didelę mechanizmo dalį. Nesuderintas su profesinių sąjungų vadovybe streikas parodo, kad darbuotojai gali naudotis kolektyvine galia nelaukdami juos atstovaujančių institucijų leidimo.

Tiesioginis veikimas paverčia šią priklausomybę svertu. Skirtumas yra tarp priešinimosi struktūrai ir atėmimo iš jos to, ko reikia veikti. Atsisakymas ir pasitraukimas pakeičia patį santykį.

Tiesioginis veikimas kuria alternatyvas, dėl kurių hierarchija tampa mažiau reikalinga. Savitarpio pagalba, gebėjimas apsirūpinti patiems, nepriklausomi mainai, kooperatyvai ir lygiagrečios institucijos suteikia žmonėms galią tiesiogiau patenkinti savo poreikius.

Šios dvi pusės viena kitą stiprina. Stabdykite mechanizmą kartu kurdami alternatyvas. Pasipriešinimas mažina hierarchijos gebėjimą veikti. Kūrimas mažina priklausomybę nuo jos.

Žmonės gali atsisakyti paklusnumo, kartu per tiesioginį bendradarbiavimą su tais, kuriems reikalingas darbas, tęsdami būtiną veiklą. Laikinas sutrikdymas gali suteikti svertų, tačiau lieka klausimas, kam tenka jo kaina. Kai šie svertai priklauso nuo to, kad žmonėms, beveik nekontroliuojantiems ginčijamos struktūros, atimama tai, ko jiems reikia, pasipriešinimas perkelia savo spaudimo kainą jiems. Ilgalaikiam pasitraukimui iš būtinų funkcijų reikia pakaitinių kelių arba nepertraukiamos prieigos. Pasipriešinimas, atimantis iš savo paties alternatyvų išteklius, sustiprina poreikį atkurti įsakinėjimą.

Kūrimas taip pat gali sukelti savų spaudimų. Kai žmonės tampa priklausomi nuo to, kas sukurta, tai palaikantys asmenys turi daugiau prarasti dėl sutrikimo ir gali atsargiau žvelgti į konfrontaciją. Pasipriešinimas savo ruožtu gali kelti pavojų alternatyvoms, kurias žmonės mėgina išsaugoti. Ši įtampa mažėja, kai alternatyvos gali išgyventi sutrikimus dėl atsarginių galimybių bei kitų kelių, o pasipriešinimas atima iš hierarchijos tai, ko jai reikia, nesunaikindamas gebėjimų, kuriais žmonės remiasi.

Tiesioginis veikimas tampa būsimos tvarkos kūrimu dabartyje, nes žmonės stato laisvą pasaulį per dabar kuriamus santykius ir institucijas, o ne atideda laisvę iki kokios nors būsimos pergalės.

Nė vienas atskiras veiksmas neprivalo pakeisti visos sistemos. ༆ Kiekvienas sėkmingas veiksmas gali jau dabar ką nors išspręsti, padidinti autonomiją ir padaryti įmanomus tolesnius veiksmus. Kai šie gebėjimai susijungia ir kaupiasi iš apačios, jie keičia galių pusiausvyrą.

Sodas

Laisvas pasaulis neprivalo prasidėti visur vienu metu. Jis prasideda ten, kur žmonės atgauna gebėjimą pasirūpinti savimi ir vieni kitais. Auginkite maistą. Mokykitės naudingų įgūdžių. Dalykitės įrankiais. Dirbkite su žmonėmis, kuriais pasitikite. Remkite vietinius gamintojus ir kooperatyvus. Pradėkite nuo kažko naudingo, kas gali išlikti ir plisti.

Sodas yra ir tiesioginis, ir struktūrinis vaizdinys. Sodas paverčia žemę, žinias, darbą ir bendradarbiavimą tuo, kuo žmonės gali tiesiogiai naudotis. Bendra dirbtuvė suteikia vietą pasigaminti ir sutaisyti tai, ko reikia. Ūkininkų turgūs suveda augintojus ir pirkėjus tiesioginiams mainams. Kiekvienas iš šių dalykų sutrumpina kelią tarp poreikio ir žmonių, galinčių jį patenkinti.

Esmė nėra kuris nors vienas ekonominis modelis.

Gebėjimą apsirūpinti patiems stiprina bendradarbiavimas, o ne izoliacija. Vienas žmogus negali visko padaryti, ir iš jo to neturėtų būti reikalaujama. Žmonės lavina skirtingus įgūdžius, dalijasi darbais, mainosi pagamintais dalykais ir padeda ten, kur geriausiai sugeba. Sodams jungiantis su virtuvėmis, dirbtuvėmis, kooperatyvais, vietiniais gamintojais ir kaimynystės paslaugomis, pavieniai projektai pradeda formuoti platesnį praktinės nepriklausomybės tinklą. Kuo daugiau žinių, įrankių ir gamybinių gebėjimų žmonės turi patys, tuo daugiau jie gali rinktis santykius, nuo kurių priklauso jų gyvenimas.

Kurkite vietoje. Pažinkite kaimynus. Susidraugaukite kartu darydami naudingus darbus. Žmonės gali matyti, ko trūksta, kas nuolat stringa ir ko kitiems iš tikrųjų reikia. Problemas lengviau spręsti, kai jas patiriantieji gali tiesiogiai bendrauti su tais, kurie geba padėti.

Šie santykiai gali plėstis į išorę nekildami aukštyn. Skirtingos grupės gali specializuotis ir išlikti savarankiškos, tiesiogiai jungdamosi ten, kur bendradarbiavimas joms naudingas. Nė viena organizacija neprivalo visko teikti ar valdyti visumos. Tankus persidengiančių asociacijų laukas stiprėja dėl savo skirtumų: daug įgūdžių, santykių, šaltinių ir kelių, leidžiančių apeiti nesėkmes.

Svarbu ne tai, ar kas nors vadina save alternatyva. Alternatyvos turi savas paskatų struktūras, todėl joms tinka tas pats klausimas: ką jos skatina iš tikrųjų? Kooperatyvas, atkuriantis įsakinėjimą, mažai ką pakeitė. Kriterijus praktinis: ar žmonės gali pakeisti darbo būdą, atsisakyti jo sąlygų arba išeiti neprarasdami vienintelio būdo patenkinti būtiną poreikį?

Sodas, priklausomas nuo vieno vandens šaltinio, arba dirbtuvė, priklausoma nuo vieno žmogaus žinių, lieka pažeidžiami būtent šioje grandyje. Įgūdžiai, kuriuos galima perduoti, pakartojami metodai, bendri įrankiai ir atsargos iš daugiau nei vieno šaltinio leidžia naudingam darbui tęstis, niekam netampant nepakeičiamam.

Nebūtina visiškai atsiskirti nuo esamo pasaulio. Pradėkite nuo visko, ką galima priartinti prie tiesioginių santykių: vieno maisto šaltinio, vieno įgūdžio, vieno įrankio, vienos paslaugos, vieno kooperatinio projekto, vienos tvirtesnės draugystės. Kiekvienas toks perkėlimas yra nedidelis, tačiau po jo lieka kažkas, kuo gali remtis kitas. Ilgainiui pavieniai projektai tampa tinklais, tinklai – atsparūs, o priklausomybė ima sklaidytis.

Sodui nereikia leidimo tapti mišku. Jis auga ten, kur yra vietos, šakojasi, kai leidžia sąlygos, jungiasi su tuo, kas jau gyva, ir subrandina tolesnio augimo sėklas. Taip pat kurkite laisvą pasaulį: vietoje, tiesiogiai, taikiai ir iš apačios į išorę.

Galimybių langas

Laisvas pasaulis kuriamas prieš revoliucinį momentą, o ne po jo.

Pašalinus žmones, kurie valdo centralizuotas institucijas, šių institucijų kontroliuoti gebėjimai savaime neišsiskirsto. Maistą vis tiek reikia vežti. Žmonėms vis tiek reikia švaraus vandens, vaistų, pastogės, ryšio, transporto, apsaugos ir būdų spręsti konfliktus. Jei tie gebėjimai lieka sutelkti, tas, kas juos greičiausiai atkurs, paveldės milžinišką galią.

Todėl lemiamas darbas vyksta prieš akivaizdų lūžio tašką.

Laisva visuomenė palaipsniui vystosi per santykius, įgūdžius, institucijas ir infrastruktūrą, jau veikiančius be centralizuotų įsakymų. Savitarpio pagalbos tinklai, vietinės maisto sistemos, kooperatyvai, nepriklausomi ryšiai, paskirstyta energetika, gebėjimas taisyti, atviros žinios, priežiūros tinklai, konfliktų sprendimas ir decentralizuota savigyna perkelia praktinius gebėjimus iš centralizuotų institucijų į žmonių, kuriems jų reikia, rankas.

Tai strateginė būsimos tvarkos kūrimo dabartyje prasmė: kurti naują pasaulį senojo viduje. Matomas lūžis gali ateiti staiga. Gebėjimas jį išgyventi auga lėtai.

Perėjimui nereikia vieno aiškaus lūžio. Senos institucijos gali likti dominuojančios, kol greta jų vystosi nauji santykiai. Kai kurios funkcijos gali greitai decentralizuotis, o kitos likti centralizuotos daug ilgiau. Žmonės vis dar gali naudotis esamų struktūrų atveriamomis galimybėmis, jei tai didina jų realią autonomiją ar gebėjimą burtis už tų struktūrų ribų. Šiomis galimybėmis galima naudotis nepaverčiant esamos struktūros permainų priemone. Besiformuojantis pasaulis iš pradžių bus dalinis, kupinas kompromisų ir susipynęs su tuo, kurį keičia.

Jei alternatyva priklauso nuo tų pačių centralizuotų institucijų, kurias turi pakeisti, ji gali būti įtraukta į senąją sistemą nepakeisdama galių pusiausvyros.

Alternatyva gali teikti žmonėms reikalingą dalyką ir vis tiek priklausyti nuo senos struktūros valdomos žemės, atsargų, infrastruktūros ar kitų išteklių. Tokia tvarka leidžia senajai struktūrai nusimesti dalį naštos ir išsaugoti didelę dalį dėl priklausomybės turimų svertų. Perimti funkciją nėra tas pats, kas panaikinti priklausomybę; pusiausvyra keičiasi tik tada, kai žmonės įgyja daugiau gebėjimo veikti toliau, senajai struktūrai nekontroliuojant to, kuo jie remiasi.

Alternatyvos, gebančios pakeisti centralizuotas funkcijas, gali susidurti su slopinimu. Alternatyvoms mažinant priklausomybę nuo centralizuotų institucijų, šios taip pat gali įgyti stipresnių paskatų jas suvaržyti. Kai represijos vis dar gali nutraukti kiekvieną tiekimo šaltinį, vien išskaidymas nėra apsauga. Bendros žinios ir nepriklausomų tinklų tarpusavio parama leidžia darbui tęstis netekus vienos vietos ar organizacijos, nepaliekant jokios vienos struktūros, kurios pašalinimas sunaikintų alternatyvą.

Būsimos tvarkos kūrimas dabartyje kuria saugumo tinklą, neleidžiantį institucijų žlugimui virsti visuomenės žlugimu.

Tikslas – ne sukurti vieną gryną anklavą už visuomenės ribų. Tikslas – dauginti erdves, kuriose žmonės gali spręsti problemas kitokiais santykiais, jungti šias erdves horizontaliai ir pamažu perkelti į jas vis daugiau kasdienio gyvenimo. Kiekviena priklausomybė, pakeista savanoriška alternatyva, silpnina senos sistemos svertus. ༆ Kiekvienas tarpusavio paramos santykis didina žmonių gebėjimą atsisakyti.

Perėjimas gali būti laipsniškas kuriant ir greitas savo padariniais.

Galimybių langas atsiveria, kai centralizuotos institucijos praranda tiek gebėjimo veikti ar teisėtumo, kad tvarkos, kadaise laikytos nuolatinėmis, tampa derybų objektu. Tam nereikia visiško civilizacijos žlugimo. Nutrūksta tiekimo grandinė. Valstybės valdžia netenka teisėtumo. Bendrovė palieka miestelį. Sugenda elektros tinklas. Valiuta tampa nepatikima. Streikas sustabdo įprastas paslaugas. Monopolija nebegali teikti to, nuo ko žmonės priklauso. Centralizuotos sistemos žlunga netolygiai – pagal vietą, sektorių ir funkciją.

Kiekviena nesėkmė atveria galimybę alternatyvoms perimti dalį to, ko sena struktūra nebegali suteikti.

Tokios galimybės gali kartotis. Santykinio stabilumo laikotarpiu vystosi lygiagrečios institucijos. Centralizuota sistema susilpnėja. Esamos alternatyvos perima dalį jos funkcijų. Jos įsitvirtina, mokosi, jungiasi ir kitą krizę pasitinka turėdamos daugiau gebėjimų nei anksčiau. Senoji hierarchija gali išlikti, tačiau po kiekvieno ciklo žmonės gali būti mažiau nuo jos priklausomi.

Tai nėra strategija laukti žlugimo. Tai pasirengimas sąlygoms, kurių niekas negali patikimai numatyti.

Centralizuotoms institucijoms susilpnėjus, laisvė neatsiranda savaime. Krizė sukelia baimę, stygių, netikrumą ir patikimos tvarkos poreikį. Šios sąlygos gali stiprinti savitarpio pagalbą, bet taip pat fašizmą, militarizmą, organizuotą nusikalstamumą, religinį autoritarizmą arba naują valdžią, žadančią atkurti stabilumą.

Galios tuštuma reiškia poreikį funkcijoms, kurios nebeteikiamos patikimai. Kas ją užpildys, priklauso nuo to, kas gali patenkinti šiuos poreikius.

Kas geba tiekti maistą, vaistus, ryšio ir transporto paslaugas, apsaugą ir veikiančią infrastruktūrą, įgyja milžinišką įtaką. Jei šiuos gebėjimus turi tik autoritarinės organizacijos, išsigandę žmonės gali priimti įsakymus, nes hierarchija atrodo vienintelė dar veikianti struktūra.

Todėl būsimos tvarkos kūrimas dabartyje yra ir pasirengimas neleisti autoritarinei valdžiai perimti vietos. Iki krizės išvystytos lygiagrečios institucijos suteikia žmonėms kitą atramą. Paskirstyti įgūdžiai, esami santykiai, veikiantys tinklai ir bendradarbiavimo be įsakymų patirtis sumažina tuštumą, kurią kitaip sukurtų centralizuotos valdžios žlugimas.

Be šių alternatyvų žlugimas priklausomybės nepanaikina. Jis ją sustiprina.

Alternatyvos taip pat turi veikti. Jei dalyvavimui reikia laisvo laiko, pinigų ar saugumo, sunkiausia prisijungti jau didžiausią spaudimą patiriantiems žmonėms. Dauguma žmonių prieš dalyvaudami nepriims visos filosofijos. Jie gali prisijungti todėl, kad maistas įperkamas, vaikų priežiūra patikima, kaimynystė saugesnė, remonto dirbtuvė sutaupo pinigų arba dalyviai su jais elgiasi pagarbiai. Laisvas jungimasis, savitarpio pagalba ir spontaninė tvarka tampa įtikinamesniais argumentais, kai žmonės gali juos tiesiogiai patirti.

Vertinimo kriterijus yra praktinis: ar alternatyva patenkina tikrą poreikį, kartu didindama autonomiją ir paskirstydama gebėjimus?

Projektas, kuris spaudimo sąlygomis neveikia, nepadės žmonėms ištverti krizės. Projektas, veikiantis sutelkdamas kontrolę, gali tiesiog tapti kita hierarchija. Alternatyva veikia tik tada, kai jos metodai išsaugo autonomiją ir laisvą jungimąsi.

Patikrinkite pakeičiamumą prieš juo pasikliaudami: ar teikimas tęsis nutrūkus finansavimui, tiekėjui nebegalint tiekti arba pasitraukus svarbiems žmonėms? Įprasti sutrikimai ir tikri funkcijų perdavimai atskleidžia, kas vis dar priklauso nuo centralizuotų institucijų. Staigus žlugimas gali ateiti anksčiau, nei šis darbas bus pakankamas. Tada svarbiau išsaugoti atsargas, priežiūrą ir rūpinimąsi žmonėmis, o ne skelbti nepriklausomybę; laikina priklausomybė nesukuria nuolatinės teisės įsakinėti.

Šie procesai vyksta vienu metu: kurkite gebėjimus, kurie patenkina poreikius jau dabar, kartu juos naudodami priklausomybei nuo viešpatavimo mažinti. Be kūrimo pasipriešinimas gali palikti tuštumą. Be pasipriešinimo alternatyvos gali likti įspraustos į esamą sistemą.

Tikslas – kad centralizuotos institucijos palaipsniui taptų vis mažiau reikalingos.

Funkcijos gali persikelti po vieną. Žinios gali ištrūkti iš centralizuotos kontrolės. Laikina savitarpio pagalba gali tapti nuolatine socialine infrastruktūra. Neformalūs tiekimo keliai gali tapti tvariais tinklais. Bendruomenės gali išsaugoti tvarką, kuri veikė nepaprastųjų situacijų metu. Net nepavykę projektai gali palikti įgūdžių, santykių, įrankių ir žinių, stiprinančių kitą bandymą.

Tai, ką žmonės jau sukūrė, nenustato ribų tam, ką jie dar gali sukurti. Išlaisvintas žmonių išradingumas žadina naujoves ir priartina tai, kas kadaise atrodė neįmanoma.

Sėkmė gali atrodyti ne kaip valdžios žlugimas ar virš jos pastatų iškelta vėliava. Ji gali pasireikšti ilgu centralizuotų institucijų reikšmės nykimu, kai jų naudingos funkcijos persikelia kitur.

Lemiamas laimėjimas – ne mechanizmo perėmimas.

Tai mechanizmo pavertimas nebereikalingu.

Kada atsivers kitas didelis galimybių langas, neaišku. Sistemos gali išgyventi nestabilumą, sugerti pasipriešinimą, pakeisti vadovus, perkelti išlaidas, reformuotis arba imtis represijų. Strategija, priklausanti nuo žlugimo numatymo, yra trapi.

Būsimos tvarkos kūrimui dabartyje prognozių nereikia. Jei esama sistema išlieka, nepriklausomi santykiai ir gebėjimai gerina gyvenimą dabar. Jei ji palaipsniui silpsta, alternatyvos gali perimti jos apleidžiamas funkcijas. Jei krizės kartojasi, po kiekvienos galimybės lygiagreti visuomenė gali sustiprėti. Jei įvyksta didesnis lūžis, tinklai, jau turintys atsargų, įgūdžių ir veikiančių santykių, suteikia žmonėms alternatyvų, galinčių neleisti susidariusiai tuštumai būti užpildytai kita centralizuota valdžia.

Todėl galimybių lango nereikia laukti.

Jo link judame kurdami.

Laisvas pasaulis auga, kol hierarchija dar atrodo nuolatinė. Kiekvienas sodas, draugystė, kooperatyvas, įgūdis, tinklas, savitarpio pagalbos veiksmas ir nepriklausomas praktinių gebėjimų šaltinis kuria dar vieną vietą, iš kurios žmonės gali veikti nelaukdami leidimo. Šioms alternatyvoms jungiantis, priklausomybė sklaidosi ir formuojasi galių pusiausvyra.

Kai atsivers kitas langas, laisvei nereikės prasidėti nuo nulio.

Laisvas pasaulis lauks.

Vox Libera

Pamatinė atskaitos pozicija

„Nieko nėra pavojingesnio už dogmatišką pasaulėžiūrą – nieko labiau varžančio, labiau apakinančio naujovių akivaizdoje, labiau griaunančio atvirumą tam, kas nauja.“ — Stephen Jay Gould

„Svarbu panaikinti nesąmoningą dogmatizmą, verčiantį žmones manyti, kad jų tikrovės matymo būdas yra vienintelis sveiko proto būdas žvelgti į pasaulį. Mano tikslas – pamėginti pasiekti, kad žmonės būtų apskritai agnostiški: ne vien Dievo, bet visko atžvilgiu. Jei žmogus geba matyti dalykus tik per savo įsitikinimų sistemą, jis beveik neišvengiamai tampa kurčias, nebylus ir aklas. Žmones įmanoma pamatyti tik tada, kai gebi matyti pasaulį taip, kaip jį mato kiti. Tokia ir yra partizaninė ontologija – sugriauti vieno modelio požiūrį ir suteikti žmonėms daugelio modelių perspektyvą.“ — Robert Anton Wilson, pokalbis „Searching for Cosmic Intelligence“ su Jeffrey Elliot (1980)

„Kai kuriuos terminus ir idėjas galima vadinti „antikonceptais“. Tai terminai, kurie iš tikrųjų temdo mūsų supratimą, užuot jį palengvinę, ir trukdo suvokti kitas teisėtas sąvokas. Viena svarbi antikonceptų rūšis yra vadinamasis „supakuotas sandoris“ – terminas, kurio reikšmė slepia numanomą prielaidą, kad tam tikri dalykai priklauso vienas nuo kito, nors iš tiesų taip nėra.“ — Roderick T. Long

„Kitaip tariant, vieno modelio nėra. Vienintelis pastovus reiškinys yra pati kaita ir iš jos kylantis skirtingų socialinių galimybių suvokimas.“ — David Graeber ir David Wengrow, The Dawn of Everything

Paskatų struktūra

„Žmogus, kaip ir kiekviena gyva būtybė, prisitaiko ir pripranta prie gyvenimo sąlygų, o įgytus įpročius perduoda palikuonims. Todėl gimęs ir gyvenęs vergijoje, būdamas ilgos vergų eilės palikuonis, pradėjęs mąstyti žmogus tikėjo, kad vergovė yra būtina gyvenimo sąlyga, o laisvė jam atrodė neįmanoma.“ — Errico Malatesta

„Sunku priversti žmogų ką nors suprasti, kai jo atlyginimas priklauso nuo to, kad jis to nesuprastų!“ — Upton Sinclair, I, Candidate for Governor: And How I Got Licked (1935)

„Iki šiol paskatas nagrinėjome per viešojo pasirinkimo teorijos prizmę, kuri daro prielaidą, kad politinėje arenoje veikiantys žmonės iš esmės tokie pat, kaip veikiantys už jos ribų. Tačiau ši prielaida galiausiai gali pasirodyti pernelyg optimistiška politikos atžvilgiu. Mat instituciniai politikos filtrai ilgainiui atrenka tuos, kuriems valdžios pozicijos atrodo patrauklios. Padorūs, humaniški žmonės nenorės dirbti prižiūrėtojais vergų plantacijoje. Dėl tos pačios priežasties tarp žmonių, kurie karjerą praleidžia dirbdami kalėjimų prižiūrėtojais, policininkais, prokurorais, pasienio patruliais, generolais ir prezidentais, dažniau bus tų, kurie patogiai jaučiasi savavališkai naudodami galią ir smurtinę valdžią kitų atžvilgiu. Net jei principingi žmonės kurį laiką užima šias pareigas, juos greičiausiai netrukus pakeis ambicingi žmonės, pasirengę lankstyti savo moralės principus, kad įgytų ir išlaikytų valdžios postus. Taigi galios sistemos kuria institucinius filtrus ir atrankos padarinius, kurių viena paprasta ir pražūtinga pasekmė yra tokia: viršuje atsiduria blogiausieji.“ — Nathan Goodman, Abolition: An Economist’s Perspective ๖

„Šiandien darbuotojus varžo daugybė taisyklių, mokesčių, intelektinės nuosavybės įstatymų ir verslo subsidijų, kurie, vertinami kartu, trukdo atsirasti potencialiems alternatyviems darbdaviams ir dirbti savarankiškai.“ — Sheldon Richman

„Iš tikrųjų kapitalistinę sistemą apibrėžia struktūrinis valstybės sankcionuotų monopolijų buvimas.“ — Eric Fleischmann

„Be to, valstybės monopolis mainų priemonei suteikia galią vietoj mokumo naudoti skolą kaip kreditavimo įrankį mainams palengvinti ir, remiantis šiuo monopoliu, neleisti mainų tol, kol pirmiausia nepatenkinti privilegijuotų asmenų reikalavimai.“ — Dyer D. Lum

„Šiandien niekas nemato arba nenori matyti, kad mūsų laikais daugumos žmonių pavergimas remiasi piniginiais žemės bei kitais mokesčiais, kuriuos valdžia surenka iš pavaldinių.“ — Leo Tolstoy, What Shall We Do?, XX skyrius

„Nuolat didindamos infliaciją, vyriausybės gali slapta ir nepastebimai nusavinti didelę dalį piliečių turto. Šiuo būdu jos ne tik nusavina, bet ir nusavina savavališkai; šis procesas daugelį nuskurdina, o kai kuriuos iš tiesų praturtina.“ — John Maynard Keynes, The Economic Consequences of the Peace

„Kapitalizmas visur vienodas. Kad išliktų ir klestėtų, jam reikia nuolatinės dalinio stygiaus padėties: jos reikia kainoms išlaikyti ir alkstančioms masėms, pasirengusioms dirbti bet kokiomis sąlygomis, sukurti.“ — Errico Malatesta

„Kažkodėl mane mažiau domina Einšteino smegenų svoris ir vingiai negu beveik neabejotinas faktas, kad tokio pat talento žmonės gyveno ir mirė medvilnės laukuose bei išnaudojimo fabrikuose.“ — Stephen Jay Gould

„Juk tie, kuriuos šiandien vadina nusikaltėliais, visai nėra nusikaltėliai. Šiuolaikinį nusikalstamumą gimdo badas, o ne nuodėmė.“ — Oscar Wilde, The Soul of Man under Socialism

„Vergovė, protekcionizmas ir monopolis randa gynėjų ne tik tarp tų, kurie iš jų pelnosi, bet ir tarp tų, kurie dėl jų kenčia.“ — Frédéric Bastiat

„Klasė, turinti galią plėšti dideliu mastu, taip pat turi galią valdyti vyriausybę ir įteisinti savo plėšimą.“ — Eugene Debs

„Kai plėšimas tampa visuomenės žmonių grupės gyvenimo būdu, ilgainiui jie susikuria teisinę sistemą, kuri jį leidžia, ir moralės kodeksą, kuris jį šlovina.“ — Frédéric Bastiat

„Teisėtas plėšimas gali būti vykdomas begale būdų. Todėl turime begalę planų jam organizuoti: muitai, protekcionizmas, išmokos, subsidijos, skatinimo priemonės, progresiniai mokesčiai, valstybinės mokyklos, garantuotos darbo vietos, garantuotas pelnas, minimalus darbo užmokestis, teisė į pašalpą, teisė į darbo priemones, nemokamas kreditas ir taip toliau, ir taip toliau.“ — Frédéric Bastiat, The Law

Hierarchija

„Dauguma valdžios formų prasideda kaip neapdorota gangsterio galia ir virsta tyliai pripažinta „teisėta“ valdžia. Tokia, be abejonės, yra tautinės valstybės istorija. Friedas pastebi, kad teisėtumas yra priemonė ideologijai sulieti su galia. Teisėtumo funkcija – „paaiškinti ir pateisinti sutelktos socialinės galios, kurią naudoja dalis bendruomenės, egzistavimą ir panašiai paremti konkrečias socialines tvarkas, tai yra konkrečius socialinės galios paskirstymo ir nukreipimo būdus“.“ — Harold Barclay, People without Government ๖

„Panaikinti valdžią ar valstybės valdymą nereiškia sunaikinti visuomenėje veikiančių individualių ar kolektyvinių jėgų arba žmonių daromos įtakos vieni kitiems. Tai reikštų paversti žmoniją neveiklių ir atskirų atomų sambūriu – neįmanomu dalyku, kuris, jei būtų įmanomas, sunaikintų bet kokią visuomenę ir būtų mirtinas smūgis žmonijai. Panaikinti valdžią reiškia panaikinti jėgos ir įtakos monopolį. Tai reiškia panaikinti padėtį, kai socialinė jėga, tai yra visos visuomenės bendroji galia, paverčiama nedaugelio žmonių minčių, valios ir interesų įrankiu. Naudodamiesi kolektyvine jėga, šie žmonės slopina visų kitų laisvę savo idėjų labui. Kitaip tariant, tai reiškia sunaikinti organizavimo būdą, kuriuo ateitis tarp vienos revoliucijos ir kitos išnaudojama akimirkos nugalėtojų naudai.“ — Errico Malatesta

„Kur yra valdžia, ten nėra laisvės.“ — Pyotr Kropotkin

„Kai Warrenas ir Proudhonas, ieškodami teisingumo dirbantiesiems, susidūrė su klasinių monopolijų kliūtimi, jie pamatė, kad šios monopolijos remiasi valdžia, ir padarė išvadą, kad reikia ne stiprinti šią valdžią ir taip padaryti monopolį visuotiniu, o visiškai išrauti valdžią ir leisti visiškai įsigalėti priešingam principui – laisvei.“ — Benjamin R. Tucker

„Hierarchinės organizacijos sukurtos tam, kad žmonių elgesys būtų derinamas pirmiausia hierarchinės kontrolės struktūros įtaka. Idealioje hierarchijoje bet kokia dviejų „darbuotojų“ tarpusavio įtaka ar komunikacija turi eiti per bendrą vadovą. Augant kolektyvinio elgesio sudėtingumui, daugėja nepriklausomų įtakų, ir vadovas nebegali jų visų apdoroti ar perduoti. Padeda didinti vadovų skaičių ir mažinti išsišakojimo santykį (vieno vadovo prižiūrimų asmenų skaičių). Tačiau ši strategija žlunga, kai kolektyvinio elgesio sudėtingumas viršija vieno žmogaus gebėjimus. Tinklai, leidžiantys daugiau tiesioginės horizontalios sąveikos, šio ribotumo neturi. Kai kolektyvinio elgesio sudėtingumas pranoksta vieno žmogaus gebėjimus, hierarchinė kontrolė tampa neveiksminga. Hierarchiškai valdomos sistemos turi užleisti vietą tinklinėms. Kolektyviniam sudėtingumui pasiekus vieno žmogaus gebėjimų ribą, sudėtingėjimo procesas susiduria su hierarchinių struktūrų ribomis. Hierarchinės struktūros negali užtikrinti didesnio sudėtingumo ir turi užleisti vietą struktūroms, kuriose vyrauja horizontali sąveika. Horizontalios sąveikos, pakeičiančios kontrolės funkciją, egzistavo ir hierarchinėse struktūrose, tačiau jos tampa būtinos, kai hierarchinė kontrolė dėl didelio kolektyvinio elgesio sudėtingumo žlunga.“ — Complexity Rising: From Human Beings to Human Civilization, a Complexity Profile

„Civilizacija, grindžiama valdžia ir paklusimu, neturi priemonių savęs taisyti. Veiksminga komunikacija teka tik viena kryptimi: iš šeimininkų grupės į pavaldžiųjų grupę. Bet kuris kibernetikas žino, kad tokiame vienkrypčiame komunikacijos kanale nėra grįžtamojo ryšio ir jis negali elgtis protingai.“ — Robert Anton Wilson, „Thirteen Choruses for the Divine Marquis“, cituoja Kevin Carson knygoje The Desktop Regulatory State

„Atskiras paklusnumo veiksmas yra ne tik autoritarinės visuomenės stiprybės, bet ir jos silpnumo kertinis akmuo.“ — Robert Shea ir Robert Anton Wilson, The Illuminatus! Trilogy

„Engėjas nebūtų toks stiprus, jei neturėtų bendrininkų tarp engiamųjų.“ — Simone de Beauvoir

„[...] didžiausias priešas, strateginis priešininkas yra fašizmas [...] Ir ne tik istorinis fašizmas, Hitlerio ir Mussolinio fašizmas, kuris taip veiksmingai sugebėjo mobilizuoti ir panaudoti masių troškimą, bet ir fašizmas mumyse, mūsų galvose ir kasdieniame elgesyje, fašizmas, dėl kurio mylime galią ir trokštame to, kas mus valdo ir išnaudoja.“ — Michel Foucault, pratarmė knygai Anti-Oedipus

„Jei žmonės naudojasi savo laisve tam, kad jos atsisakytų, ar dėl to vėliau jie nors kiek mažiau vergai? Jei žmonės plebiscitu išrenka sau despotą, ar jie lieka laisvi, nes patys susikūrė despotiją? Ar jo išleisti prievartiniai potvarkiai laikytini teisėtais, nes galų gale kilo iš jų balsų? Lygiai taip pat būtų galima teigti, kad Rytų Afrikos gyventojas, kito akivaizdoje sulaužęs ietį, kad taptų jo tarnu, išsaugo laisvę, nes šeimininką pasirinko laisva valia.“ — Herbert Spencer, The Man Versus the State

„Žmogus nėra nė kiek mažiau vergas vien todėl, kad jam leidžiama kas kelerius metus pasirinkti naują šeimininką.“ — Lysander Spooner, No Treason No. VI: The Constitution of No Authority

„Laisvi šeimininkų rinkimai nepanaikina nei šeimininkų, nei vergų. Laisvas pasirinkimas iš daugybės prekių ir paslaugų nereiškia laisvės, jei tos prekės ir paslaugos palaiko socialinę kontrolę gyvenimui, kupinam sunkaus darbo ir baimės, – tai yra jei jos palaiko susvetimėjimą. Ir spontaniškas primestų poreikių atkūrimas paties žmogaus gyvenime neįtvirtina autonomijos; jis tik liudija kontrolės veiksmingumą.“ — Herbert Marcuse, One-Dimensional Man

„Tas, kuris mėgina valdyti kitą, yra valdytojas, agresorius, įsibrovėlis; tokio įsibrovimo pobūdis nesikeičia, ar jį vykdo vienas žmogus kito atžvilgiu kaip įprastas nusikaltėlis, ar vienas žmogus visų kitų atžvilgiu kaip absoliutus monarchas, ar visi kiti vieno žmogaus atžvilgiu kaip šiuolaikinėje demokratijoje.“ — Benjamin R. Tucker, 1890

„Niekas niekada neužgrobia galios ketindamas jos atsisakyti. Galia nėra priemonė – ji yra tikslas. Diktatūra kuriama ne revoliucijai apsaugoti; revoliucija vykdoma diktatūrai įtvirtinti.“ — O’Brienas George'o Orwello romane Nineteen Eighty-Four

Valstybės valdžia

„Deja, pernelyg menkai suprantama, kad valstybė neturi nei savo pinigų, nei savo galios. Visa jos galia yra tai, ką jai suteikia visuomenė, ir tai, ką ji kartkartėmis nusavina vienu ar kitu pretekstu; jokio kito valstybės galios šaltinio nėra. Todėl kiekvieną kartą valstybei įgyjant galios – dovanų ar užgrobiant – visuomenei jos lieka tiek pat mažiau. Valstybės galios stiprėjimo be atitinkamo ir apytikriai lygiaverčio visuomenės galios susilpnėjimo niekada nebūna ir būti negali.“ — Albert J. Nock ๖

„Valstybės skiriamasis bruožas – valdžia, teisė valdyti. Pagrindinė žmogaus pareiga – autonomija, atsisakymas būti valdomam.“ — Robert Paul Wolff

„Atidžiau pažvelgus, vyriausybė pasirodo esanti ne kas kita, kaip klystančių žmonių grupė, turinti politinę galią veikti tarsi būtų neklystanti.“ — Robert LeFevre

„Štai skirtumas, ir labai svarbus. Mes pripažįstame žmogaus prigimties netobulumą, bet valdovams nedarome išimties. Jie ją daro, kartais nesąmoningai, o kadangi mes jos nedarome, vadina mus svajotojais, „nepraktiškais žmonėmis“.“ — Pyotr Kropotkin

„Jei prigimtiniai žmonijos polinkiai tokie blogi, kad nesaugu leisti žmonėms būti laisviems, kaipgi šių organizatorių polinkiai visuomet būna geri? Ar įstatymų leidėjai ir jų paskirti pareigūnai taip pat nepriklauso žmonių giminei? O gal jie tiki esą nulipdyti iš geresnio molio nei kiti žmonės?“ — Frédéric Bastiat, The Law

„Pavojus nėra tas, kad tam tikra klasė netinka valdyti. Kiekviena klasė netinka valdyti.“ — Lord Acton, laiškas Mary Gladstone (1881)

„Bet kokia yra valdžios egzistavimo priežastis? Kodėl atsisakyti savo laisvės, savo iniciatyvos kitų žmonių naudai? Kodėl suteikti jiems galią būti šeimininkais, nepriklausomai nuo kiekvieno noro, savaip disponuoti visų jėgomis? Ar valdantieji yra tokie išskirtinai gabūs, kad galėtų bent kiek pagrįstai atstovauti masėms ir veikti visų žmonių labui geriau, nei visi žmonės galėtų veikti patys? Ar jie tokie neklystantys ir nepaperkami, kad būtų bent kiek protinga jiems patikėti kiekvieno ir visų likimą, pasikliaujant jų žiniomis ir gerumu? Ir net jei egzistuotų be galo geri ir daug žinantys žmonės, net jei manytume, kad nutiko tai, ko istorijoje niekada nebuvo ir, mūsų manymu, negali būti, būtent kad valdžia atiteko gabiausiems ir geriausiems, ar valdžios turėjimas ką nors pridėtų prie jų geranoriškos įtakos? Ar veikiau jos nesuparalyžiuotų arba nesunaikintų? Juk valdantieji priversti rūpintis dalykais, kurių nesupranta, o svarbiausia – eikvoti didžiąją energijos dalį tam, kad išlaikytų valdžią, tenkintų draugus, tramdytų nepatenkintuosius ir įveiktų maištininkus.“ — Errico Malatesta

„Kokį vaidmenį žmonių pastangose pagerinti gyvenimą, išradimuose ir atradimuose atliko valdžia ar vyriausybė? Jokio arba bent jau jokio naudingo. Šioje srityje kiekvieną stebuklą visuomet pasiekdavo žmogus, paprastai nepaisydamas žmogiškosios ir dieviškosios valdžios draudimų, persekiojimo bei trukdymo.“ — Emma Goldman, The Individual, Society and the State

„Valdžia yra didžioji fikcija, per kurią visi siekia gyventi visų kitų sąskaita.“ — Frédéric Bastiat, „Government“

„Tie, kurie įžvelgia ryškiausią demokratijos ir monarchijos skirtumą, vargu ar supranta, kaip politinė institucija gali pereiti tiek daug virsmų ir vis dėlto likti ta pati. Tačiau net greitas žvilgsnis turi parodyti, kad per visą Anglijos monarchijos raidą, visus jos išsiplėtimus ir revoliucijas, net jai persikėlus per jūrą į koloniją, kuri tapo nepriklausoma valstybe, o paskui galinga valstybe, tos pačios valstybės funkcijos ir nuostatos iš esmės liko nepakitusios.“ — Randolph Bourne, The State

„Valstybė yra ne kas kita, kaip visų laisvių, kurias visuomenė atėmė iš žmogaus, suma.“ — Mikhail Bakunin

„Žmogus negali derėtis su Valstybe. Valstybė pripažįsta tik vieną valiutą – galią; o monetas kaldina pati.“ — Ursula K. Le Guin, The Dispossessed (1974)

„Iš visų tironijų labiausiai engianti gali būti ta, kuri vykdoma aukų labui. Gal geriau gyventi valdomam plėšikų baronų nei visagalių moralizuojančių įkyruolių. Plėšiko barono žiaurumas kartais gali užmigti, jo godumas kada nors gali pasisotinti; bet tie, kurie mus kankina mūsų pačių labui, kankins be galo, nes veikia su savo sąžinės pritarimu.“ — C. S. Lewis, The Humanitarian Theory of Punishment (1949)

„Įstatymas savo didinga lygybe vienodai draudžia turtingiesiems ir vargšams miegoti po tiltais, elgetauti gatvėse ir vogti duoną.“ — Anatole France

„Principas, kad dauguma turi teisę valdyti mažumą, praktiškai paverčia bet kokią valdžią vien dviejų žmonių grupių varžybomis dėl to, kuri bus šeimininkai, o kuri – vergai; tai varžybos, kurios, kad ir kokios kruvinos, iš prigimties negali galutinai baigtis, kol žmogus atsisako būti vergu.“ — Lysander Spooner, No Treason

„Visos valdymo formos yra nesėkmės. Despotija neteisinga visiems, įskaitant despotą, kuris tikriausiai buvo sutvertas geresniems dalykams. Oligarchijos neteisingos daugeliui, ochlokratijos – nedaugeliui. Kadaise daug tikėtasi iš demokratijos; bet demokratija tereiškia liaudies talžymą liaudies rankomis liaudies labui. Tai jau išaiškėjo. Turiu pasakyti, kad pats laikas, nes bet kokia valdžia žemina. Ji žemina ir tuos, kurie ją vykdo, ir tuos, kuriems ji taikoma.“ — Oscar Wilde, The Soul of Man under Socialism

„…pagalvokite apie dešimtis tūkstančių sudegintų, pakartų, išvirtų ir kitais būdais nužudytų už raganavimą; milijonus už ereziją; tūkstančius kilnių aukų, kentėjusių už išdavystę; nuo seniausių laikų už visus įmanomus nusikaltimus ugnies, kankinimų, ešafoto, tempimo staklių ir požemių aukas…

Tegul jis pagalvoja apie kraujo vandenynus ir ašarų upes, pralietas dėl pasaulio valdovų jėgos ir žiaurumo; apie bejėgiams, silpniesiems ir nelaimingiesiems primestą žiaurumą, kankinimus ir kančią; ir tada tepaklausia savęs, ar vis dar tiki, kad bausmė yra gera. Net jei smurtas kada nors galėtų užkirsti kelią nusikaltimui, valdovų žiaurumas, kančia, kraujas ir nusikaltimai kalnais iškilo virš silpnų ir nežinomų aukų, už kurių skriaudas jie neva keršijo. Ir šis žiaurumas neslūgsta.

Paprasta beprotybė abejoti praeities pasmerkimų teisingumu, o tikėti teisiais šiandienos nuosprendžiais. Joks pasmerkimas nėra teisingas ir joks nuosprendis nėra teisus. Bet koks smurtas ir jėga yra žiaurūs, neteisingi ir barbariški ir negali būti palaikomi žmonių sprendimais.“ — Clarence Darrow, Resist Not Evil

„Vyriausybė negali norėti, kad visuomenė subyrėtų, nes tai reikštų, kad ji ir viešpataujanti klasė netektų išnaudojimo šaltinių; tačiau ji negali ir leisti visuomenei palaikyti save be oficialaus įsikišimo, nes tada žmonės netrukus suprastų, kad valdžia tarnauja tik nuosavybės savininkams ginti, kurie laiko juos badavimo sąlygomis, ir suskubtų atsikratyti tiek valdžios, tiek savininkų.“ — Errico Malatesta

„Kodėl žmonės badauja? Nes valdantieji mokesčiais suvalgo pinigus. Todėl žmonės badauja. Kodėl žmonės maištauja? Nes valdantieji per daug kišasi. Todėl jie maištauja. Kodėl žmonės taip menkai vertina mirtį? Nes valdantieji per daug reikalauja iš gyvenimo. Todėl žmonės į mirtį žiūri lengvai. Turint mažai iš ko gyventi, geriau žinai, kad gyvenimo nereikia pernelyg branginti.“ — Lao Tzu, Tao Te Ching, 75 skyrius, vertė Gia-Fu Feng ir Jane English

„Todėl kiekvienas, trokštantis laisvės, turi suprasti šiuos gyvybiškai svarbius faktus: 1. Kiekvienas žmogus, atiduodantis pinigus į vadinamosios „vyriausybės“ rankas, įduoda jai kardą, kuris bus panaudotas prieš jį patį – iš jo išreikalauti daugiau pinigų ir laikyti jį pavaldų savavališkai jos valiai. 2. Tie, kurie pirmiausia paims jo pinigus be sutikimo, panaudos juos tolesniam jo apiplėšimui ir pavergimui, jei ateityje jis išdrįs priešintis jų reikalavimams.“ — Lysander Spooner, No Treason

„Galime be baimės padaryti išvadą, kad revoliucinė formulė negali būti nei Tiesioginė įstatymų leidyba, nei Tiesioginė valdžia, nei Supaprastinta valdžia; ji yra Jokios valdžios. Nei monarchijos, nei aristokratijos, nei pačios demokratijos, kiek ji reiškia bet kokią valdžią, net jei veikia liaudies vardu ir vadinasi liaudimi. Jokios valdžios, jokios vyriausybės, net ir liaudies – štai Revoliucija. Tiesioginė įstatymų leidyba, tiesioginė valdžia, supaprastinta valdžia – tai senas melas, kurį bergždžiai mėginama atjauninti. Tiesiogiai ar netiesiogiai, paprastai ar sudėtingai – valdyti žmones visada reiškia juos apgaudinėti. Visada vienas žmogus įsakinėja kitam – ši fikcija užbaigia laisvę; brutali jėga nutraukia klausimus vietoj teisingumo, kuris vienintelis gali į juos atsakyti; užsispyrusi ambicija paverčia atsidavimą ir patiklumą pakopa…“ — Pierre-Joseph Proudhon, The General Idea of the Revolution in the Nineteenth Century (1851)

„Net jei valdžios nebuvimas tikrai reikštų anarchiją neigiama, netvarkos prasme – o taip toli gražu nėra, – net tuomet jokia anarchinė netvarka negalėtų būti blogesnė už padėtį, į kurią valdžia atvedė žmoniją.“ — Leo Tolstoy, Patriotism and Government

„Kas yra tas dalykas, kurį vadiname valdžia? Ar tai kas nors daugiau nei organizuotas smurtas? Įstatymas įsako tau paklusti, o jei nepaklusi, privers jėga – visos valdžios, visi įstatymai ir valdžia galiausiai remiasi jėga ir smurtu, bausme ar jos baime.“ — Alexander Berkman

„Valstybė savo pačios smurtą vadina įstatymu, o žmogaus smurtą – nusikaltimu.“ — Max Stirner, The Unique and Its Own

„Kadaise nusikaltimas buvo vienišas kaip protesto šauksmas; dabar jis toks visuotinis kaip mokslas. Vakar jis buvo teisiamas; šiandien jis nustato įstatymus.“ — Albert Camus, The Rebel

„Jūs nekvestionuojate valdžios teisės žudyti, konfiskuoti ir įkalinti. Jei privatus asmuo būtų kaltas dėl to, ką valdžia daro nuolat, pavadintumėte jį žudiku, vagimi ir niekšu. Tačiau kol vykdomas smurtas yra „teisėtas“, jam pritariate ir jam paklūstate. Vadinasi, iš tiesų prieštaraujate ne smurtui, o tam, kad žmonės smurtą naudotų „neteisėtai“.“ — Alexander Berkman

„Žudyti draudžiama; todėl visi žudikai baudžiami, nebent žudo daug žmonių skambant trimitams.“ — Voltaire

„Būti VALDOMAM – tai būti stebimam, tikrinamam, sekamam, nukreipiamam, varomam įstatymais, numeruojamam, reguliuojamam, registruojamam, indoktrinuojamam, pamokslaujamam, kontroliuojamam, peržiūrimam, vertinamam, įkainojamam, peikiamam, įsakinėjamam būtybių, neturinčių nei teisės, nei išminties, nei dorybės tam daryti. Būti VALDOMAM – tai per kiekvieną operaciją, kiekvieną sandorį būti pažymimam, registruojamam, skaičiuojamam, apmokestinamam, antspauduojamam, matuojamam, numeruojamam, įvertinamam, licencijuojamam, įgaliojamam, įspėjamam, stabdomam, draudžiamam, reformuojamam, taisomam, baudžiamam. Tai reiškia visuomenės naudos pretekstu ir bendrojo intereso vardu būti apdedamam prievolėmis, dresuojamam, kerpamam, išnaudojamam, monopolizuojamam, prievarta reikalaujamam, spaudžiamam, apgaunamam, apiplėšiamam; o paskui, vos pasipriešinus, vos ištarus pirmą skundo žodį – slopinamam, baudžiamam pinigais, šmeižiamam, persekiojamam, medžiojamam, užgauliojamam, mušamam lazdomis, nuginkluojamam, surišamam, smaugiamam, kalinamam, teisiamam, pasmerkiamam, sušaudomam, tremiamam, aukojamam, parduodamam, išduodamam; ir galiausiai – pašiepiamam, pajuokiamam, išjuokiamam, įžeidžiamam, pažeminamam. Štai valdžia; štai jos teisingumas; štai jos moralė.“ — Pierre-Joseph Proudhon

„Valdžia yra pavojingiausia žmonėms žinoma institucija. Per visą istoriją ji pažeidė žmonių teises labiau, nei galėtų bet kuris žmogus ar jų grupė: ji žudė žmones, pavergė juos, siuntė į priverčiamojo darbo ir koncentracijos stovyklas, reguliariai grobė jų sunkaus darbo vaisius. Skirtingai nei pavieniai nusikaltėliai, valdžia turi galią suimti ir teisti; skirtingai nei pavieniai nusikaltėliai, ji gali visiškai apsupti žmogų ir apimti visą jo gyvenimą, valdydama kiekvieną jo dalį, todėl vienintelis būdas nuo jos ištrūkti – palikti šalį (o totalitarinėse valstybėse ir tai draudžiama).“ — John Hospers

Galių pusiausvyra

„Tikrai laisvas esu tik tada, kai visi žmonės, vyrai ir moterys, yra vienodai laisvi. Kitų žmonių laisvė ne tik nepaneigia ir neriboja manosios; priešingai, ji yra būtina jos prielaida ir patvirtinimas.“ — Mikhail Bakunin ๖

„Argumentas už laisvę nėra argumentas prieš organizavimą, vieną galingiausių žmogaus proto įrankių; tai argumentas prieš bet kokią išimtinę, privilegijuotą, monopolinę organizaciją, prieš prievartos naudojimą, kad kiti negalėtų padaryti geriau.“ — Friedrich August von Hayek

„Decentralizacija reiškia autonomiją – gebėjimą laisvai veikti savo iniciatyva. Autonomija gali reikštis bet kuriuo mastu – atskiro žmogaus, kaimynystės, judėjimo, viso regiono. Kad būtum laisvas, turi valdyti savo artimiausią aplinką ir kasdienio gyvenimo smulkmenas; kuo geriau gebi apsirūpinti pats, tuo saugesnė tavo autonomija. Tai nebūtinai reiškia savarankiškai tenkinti visus poreikius; tai taip pat gali būti tokia tarpusavio priklausomybė, kuri suteikia tau svertų santykiuose su tais, nuo kurių priklausai. Nė viena institucija neturėtų galėti monopolizuoti prieigos prie išteklių ar socialinių santykių. Autonomiją skatinančiai visuomenei reikia to, ką inžinierius pavadintų perteklinėmis atsarginėmis galimybėmis: daugybės pasirinkimų ir galimybių kiekvienoje gyvenimo srityje.“ — CrimethInc., From Democracy to Freedom

„Auganti administracinės organizacijos galia eina kartu su mažėjančia likusios visuomenės galia priešintis tolesniam jos augimui ir kontrolei.“ — Herbert Spencer, The Man Versus the State

„Sinergija, kurią sukuria tinklo dalijimasis žiniomis, yra – abiem šio žodžio reikšmėmis – tinklo nuosavybė ir savybė. Tai turėjo revoliucinių padarinių tinklų ir hierarchijų galių pusiausvyrai ir beveik neįsivaizduojamai sustiprino pavienius žmones bei mažas grupes didelių organizacijų atžvilgiu. Hierarchijoje visa komunikacija tarp narių ar vietinių mazgų turi pereiti per nedaugelį centrinių mazgų. Iš vieno nario ar vietinio mazgo kitam leidžiama perduoti tik tai, kas atitinka centrinius mazgus valdančių žmonių sklaidos standartus. Hierarchijoje perduoti informaciją gali tik keli mazgai; todėl jos sandarai apibūdinti vartojamas posakis „vienas daugeliui“. Paskirstytame tinkle, priešingai, kiekvienas mazgas gali perduoti informaciją, o bet kurie du mazgai gali tiesiogiai bendrauti nepereidami per centrinį mazgą ir neprašydami jį valdančio asmens pritarimo. Užuot atskiriems nariams tiesiog rinkus, kas valdys centrinius mazgus, „[k]as nors pateikia pasiūlymą, ir kiekvienas, norintis prisijungti, gali tai padaryti. Veiksmo mastas priklausys nuo to, kiek pasiūlymas bus priimtas“. Daugumos demokratija yra „stygiaus sistema“, kurioje sprendimų priėmimo galia yra konkurencinis išteklius: „kolektyvas turi rinktis arba viena, arba kita – vieną filtrą ar kitą, vieną atstovą ar kitą“. Paskirstytame tinkle sprendimų priėmimo galia, priešingai, nėra konkurencinis išteklius. Kiekvieno žmogaus sprendimas veikia tik jį patį ir netrukdo kitiems pasielgti taip pat. „Net jei dauguma ne tik nesutiktų su pasiūlymu, bet ir veiktų prieš jį, ji negalėtų sutrukdyti jo įgyvendinti.““ — Kevin Carson, The Desktop Regulatory State

„Tarp jų yra atvirkštinis ryšys: vienos stiprybė yra kitos silpnybė. Jei norime sustiprinti visuomenę, turime susilpninti valstybę. Tai supranta visų rūšių totalitaristai, todėl jie visada siekia sunaikinti tas socialines institucijas, kurių negali valdyti.“ — Colin Ward, The State and Society

„Veikia svarbios asimetrijos, suteikiančios didžiulių pranašumų valstybės priešininkams. Taip, valstybės turi galingų sekimo priemonių, tačiau jos valdomos centralizuotai ir hierarchiškai, o jomis naudotis gali tik palyginti nedidelės ir šiek tiek atpažįstamos operatorių grupės. Jos mėgina rasti ir sekti gelsvus šiaudus primenančias adatas septynių milijardų žmonių šieno kupetoje. Pasaulio tinkliniai pasipriešinimo judėjimai ir yra tos adatos. Adatai daug lengviau pastebėti ir atpažinti žmogų su šakėmis, negu žmogui su šakėmis – adatą. Adatų daug daugiau nei žmonių su šakėmis. O adatos turi savo įrankių – pigių, lengvai naudojamų ir prieinamų beveik kiekvienam (įskaitant minėtus operatorius!), kuris bet kada ir dėl bet kokios priežasties nuspręstų tapti adata.“ — Thomas Knapp, cituoja Kevin Carson

„Kaip pirmą žingsnį siekiant savo tikslų decentralizacijos šalininkai skatina gamybos pasklidimą. Todėl jie puoselėja produktyvius namų ūkius, kuriuose šiuolaikiniais nedideliais įrankiais ir mašinomis galima pagaminti viską arba didžiąją dalį to, ko šeimai būtina.“ — Mildred Loomis

„Tiesa tokia: Žemė nebegali atlaikyti šio puolimo. Negalime daugiau leisti jam tęstis, kai teršiamas oras, vanduo, mūsų maistas. [...] Gyvybę mums duoda Žemė, ne Amerikos valdžia. Gyvybę mums duoda žemė, ne tarptautinių korporacijų valdžia. Gyvybę mums duoda Žemė, mums jos reikia. Privalome ją turėti, kitaip mūsų gyvybės nebeliks. Todėl turime priešintis tam, ką jie daro.“ — John Trudell, „Take Back the Earth“, Padėkos dienos kalba (1980)

„Jei aistringiausią revoliucionierių apdovanotumėte absoliučia valdžia, per metus jis būtų blogesnis už patį carą.“ — Mikhail Bakunin

„Būtent taip, be abejo, žemėje prasideda „Valstybė“. Manau, jau atsisakyta fantazijos, kad valstybė prasideda nuo kažkokios „sutarties“. Žmogus, kuris gali įsakinėti, kuris iš prigimties yra „šeimininkas“, kurio veiksmuose ir gestuose yra smurto – ką toks žmogus turi bendro su sutarčių sudarymu! Su tokiomis būtybėmis negalime derėtis.“ — Friedrich Nietzsche, The Genealogy of Morals

„[…] Valstybės nusikalstamumas nėra naujas ir neturėtų stebinti. Jis prasidėjo, kai pirmoji plėšikų grupė susibūrė ir suformavo Valstybę, ir tęsis tol, kol pasaulyje bus Valstybė, nes Valstybė iš esmės yra antisociali, iš esmės nusikalstama institucija. Mintis, kad Valstybė atsirado tarnauti kokiam nors visuomeniniam tikslui, visiškai prieštarauja istorijai. Ji kilo iš užkariavimo ir nusavinimo – tai yra iš nusikaltimo. Ji kilo tam, kad išlaikytų visuomenės padalijimą į savininkų ir išnaudotojų klasę bei be nuosavybės likusią priklausomą klasę – tai yra nusikalstamam tikslui.“ — Albert Jay Nock, „The Criminality of the State“ (1939)

„Ankstyvoji valstybė, kaip matysime, dažnai nesugebėdavo išlaikyti savo gyventojų; ji buvo ypač trapi epidemiologiniu, ekologiniu ir politiniu požiūriu, linkusi žlugti ar suskilti. Tačiau jei valstybė dažnai subyrėdavo, taip nebuvo todėl, kad ji nesinaudojo visomis turimomis prievartos galiomis. Įrodymų, kad plačiai naudotas nelaisvų žmonių darbas – karo belaisvių, skolon įsipareigojusių tarnų, šventyklų vergų, vergų turgų, priverstinai perkeltų darbo kolonijų gyventojų, nuteistųjų ir bendruomenės vergų (pavyzdžiui, Spartos helotų), – yra daugiau nei pakankamai.“ — James C. Scott, Against the Grain: A Deep History of the Earliest States (2017)

„Vis auganti bedvasės politinės biurokratijos galia, prižiūrinti ir sauganti žmogaus gyvenimą nuo lopšio iki kapo, stato vis daugiau kliūčių žmonių bendradarbiavimui. Sistema, kuri kiekvienu savo veiksmu aukoja didelių visuomenės dalių, ištisų tautų gerovę dėl savanaudiško mažumų valdžios troškimo ir ekonominių interesų, neišvengiamai ardo socialinius ryšius ir veda į nuolatinį visų karą su visais. Ši sistema vien paruošė kelią didžiajai intelektinei ir socialinei reakcijai, kuri šiandien reiškiasi šiuolaikiniu fašizmu ir totalitarinės valstybės idėja, gerokai pranokstančia praeities šimtmečių absoliučios monarchijos apsėdimą valdžia ir siekiančia pajungti valstybei kiekvieną žmogaus veiklos sritį. „Viskas valstybei; viskas per valstybę; nieko be valstybės!“ tapo naujos politinės teologijos leitmotyvu. Kaip įvairiose bažnytinės teologijos sistemose Dievas yra viskas, o žmogus – niekas, taip šiame šiuolaikiniame politiniame tikėjime valstybė yra viskas, o pilietis – niekas. Ir kaip žodžiais „Dievo valia“ buvo pateisinama privilegijuotų kastų valia, taip šiandien už valstybės valios slypi tik savanaudiški interesai tų, kurie jaučiasi pašaukti ją savaip aiškinti ir primesti žmonėms.“ — Rudolf Rocker

Spontaninė tvarka

„Laisvė nėra tvarkos dukra; ji yra jos motina.“ — Pierre-Joseph Proudhon

„Jei nori būti didis vadovas, turi išmokti sekti Dao. Liaukis mėginęs valdyti. Paleisk nekintamus planus ir sąvokas, ir pasaulis valdys pats save. Kuo daugiau įstatymų ir apribojimų, tuo skurdesni žmonės. Kuo daugiau turi ginklų, tuo mažiau saugūs bus žmonės. Kuo daugiau subsidijų, tuo mažiau žmonės pasikliaus savimi. Kuo daugiau taisyklių ir reglamentų, tuo daugiau vagių ir plėšikų. Todėl Mokytojas sako: paleidžiu įstatymą, ir žmonės tampa sąžiningi. Paleidžiu ekonomiką, ir žmonės tampa pasiturintys. Paleidžiu religiją, ir žmonės tampa ramūs. Paleidžiu visus bendrojo gėrio troškimus, ir gėris tampa toks pat įprastas kaip žolė.“ — Lao Tzu, Tao Te Ching, 57 skyrius

„Pamatinis principas – tvarkydami savo reikalus kuo daugiau naudotis spontaniškomis visuomenės jėgomis ir kuo mažiau griebtis prievartos – gali būti taikomas be galo įvairiai.“ — Friedrich Hayek, The Road to Serfdom

„Jei sutariame, kad ekonominė visuomenės problema daugiausia yra greitas prisitaikymas prie konkrečių laiko ir vietos aplinkybių pokyčių, tuomet galutiniai sprendimai, regis, turi būti palikti žmonėms, kurie šias aplinkybes pažįsta, tiesiogiai žino apie svarbius pokyčius ir apie iškart prieinamus išteklius jiems atliepti.“ — Friedrich A. Hayek, The Use of Knowledge in Society

„Kaip matėme, neišvengiamai supaprastinti didelių biurokratinių institucijų apibendrinimai niekada negali tinkamai atspindėti tikrojo gamtinių ar socialinių procesų sudėtingumo. Jų vartojamos kategorijos pernelyg grubios, pernelyg statiškos ir pernelyg schematiškos, kad teisingai perteiktų pasaulį, kurį tariasi aprašančios.“ — James C. Scott, Seeing Like a State

„Kuo labiau mėgini valdyti tai, kaip žmonės mąsto, veikia ar bendrauja – ar tiesiogiai jėga, ar netiesioginėmis priemonėmis (grasinimais, baime arba „stumtelėjimu“ manipuliuojant kitokiomis paskatomis), – tuo mažiau lanksti tampa sistema.“ — Andrew Kemle

„Tradicinis argumentas už spontaninę tvarką vietoj centralizuoto projektavimo yra tas, kad esant išsklaidytoms žinioms tik decentralizuotas ir evoliucinis procesas leidžia atrasti reikalingas žinias. Kitaip tariant, spontaninė tvarka geba „[…] panaudoti žinias, kurių niekas neturi kaip visumos“.“ — F. A. Hayek, (Law, Legislation and Liberty, Volume 1: Rules and Order)

„Naiviam protui, kuris tvarką gali suvokti tik kaip sąmoningo išdėstymo vaisių, gali atrodyti absurdiška, kad sudėtingomis sąlygomis tvarką ir prisitaikymą prie nežinomybės veiksmingiau galima pasiekti decentralizuojant sprendimus ir kad valdžios padalijimas iš tiesų išplės bendros tvarkos galimybę. Tačiau decentralizacija iš tikrųjų leidžia atsižvelgti į daugiau informacijos.“ — Friedrich Hayek

„Išsamūs empiriniai tyrimai dokumentuoja aplinkybių įvairovę, kuriomis žmonės patys sprendžia bendro naudojimo išteklių problemas, sąlygas, kuriomis šie sprendimai išlieka tvarūs ilgą laiką, ir tai, kaip platesnė institucinė tvarka stiprina arba silpnina mažesnio masto žmonių gebėjimą spręsti problemas veiksmingai ir tvariai.“ — Elinor Ostrom, „Beyond Markets and States: Polycentric Governance of Complex Economic Systems“

„Spontaninės tvarkos kyla iš nepriklausomų lygių žmonių tinklų, kurių veiksmai sukuria teigiamą ir neigiamą grįžtamąjį ryšį, padedantį būsimiems dalyviams siekti savarankiškai sumanytų planų ir taip tęsti grįžtamojo ryšio procesą. Kiekvienas žmogus yra tinklo mazgas, su kitais susietas grįžtamuoju ryšiu, ir kiekvienas mazgas laisvas veikti pats. Jų kuriamas grįžtamasis ryšys sumažina žinių apie visą sistemą kiekį, kurio kam nors reikia, kad joje pavyktų veikti.“ — Gus diZerega, cituoja Kevin Carson knygoje The Desktop Regulatory State

„Kaip sociologinis terminas stigmergija pirmiausia reiškia tokias tinklines organizavimo formas, kurios siejamos su vikiais, grupiniais tinklaraščiais ir „be vadovų“ veikiančiomis organizacijomis, sudėliotomis į tinklinius branduolius. Kai stigmerginį bendradarbiavimą išplečia kompiuterija ir skaitmeniniai tinklai, smarkiai padidėja apdorojimo gebėjimai. Stigmergija leidžia neriboto masto bendradarbiavimą nepriklausomai veikiantiems žmonėms.

Stigmergija nėra „kolektyvistinė“ tradicine prasme, kaip šis žodis suprastas laikais, kai didesnio masto bendroms pastangoms reikėjo didelės organizacijos, atstovaujančios kolektyvui, ir hierarchinio administracinio žmonių pastangų derinimo. Tačiau ji yra galutinis kolektyvizmo įgyvendinimas, nes pašalina daugybės žmonių suderinto veikimo sandorio kaštus. Ji taip pat yra kraštutinis individualizmas, nes visi veiksmai yra laisvi atskirų žmonių veiksmai, o „kolektyvas“ tėra jų visuma. Kiekvienas žmogus gali pasiūlyti bet kokią jam tinkamą naujovę be kolektyvo leidimo, o kiekvienas kitas gali laisvai ją perimti arba ne. Stigmergija pašalina būtinybę bet kuriam žmogui paklusti grupės valiai ir sumažina valdymo vienetą iki žmogaus, visiškai įgyvendindama sutikimo idealą.

Stigmerginis organizavimas sukuria modulinę architektūrą iš atskirų dalių. Tokios struktūros paplitusios, nes modulinė sandara pakeičia sistemos gebėjimą mokytis, vystytis ir prisitaikyti. Nedidelį skaičių statybinių dalių galima perrikiuoti ir jungti iš naujo, sukuriant daugybę sudėtingų sistemų. Jei pradedi nuo daug modulinių individų, kurių kiekvienas gali bendrauti su keliais kitais ir veikti kitus pagal paprastą kelių taisyklių gramatiką, tinkamomis aplinkybėmis šie individai gali patirti staigų fazinį virsmą.“ — Kevin Carson, The Desktop Regulatory State ๖

„Norint suprasti, kaip visuomenė galėtų gyvuoti be valdžios, pakanka trumpam pažvelgti į tai, kas vyksta mūsų dabartinėje visuomenėje. Pamatysime, kad svarbiausios funkcijos iš tiesų ir šiandien atliekamos be valdžios įsikišimo. Taip pat pamatysime, kad valdžia kišasi tik norėdama išnaudoti mases, ginti privilegijuotuosius arba galiausiai visai be reikalo patvirtinti tai, kas padaryta be jos pagalbos, dažnai nepaisant jos ir jai priešinantis. Žmonės dirba, mainosi, mokosi, keliauja, kaip nori, laikosi paplitusių moralės ar higienos taisyklių; naudojasi mokslo ir meno pažanga, turi nesuskaičiuojamų bendrų interesų ir niekada nejaučia poreikio, kad kas nors jiems nurodinėtų, kaip šiais klausimais elgtis. Priešingai, kaip tik tie dalykai, į kuriuos valdžia nesikiša, klesti geriausiai ir kelia mažiausiai ginčų, nes nesąmoningai prisitaiko prie visų norų naudingiausiu ir maloniausiu būdu.“ — Errico Malatesta

„Panaikinus šią neigiamą galią, kuri sudaro valdžią, visuomenė taps tuo, kuo gali tapti su esamomis jėgomis ir gebėjimais. Jei yra išsilavinusių žmonių, norinčių skleisti išsilavinimą, jie įkurs mokyklas ir turės parodyti švietimo naudą bei malonumą. O jei tokių žmonių nėra arba jų tik nedaug, valdžia negali jų sukurti. Ji gali tik tai, ką iš tiesų daro šiandien: atitraukti tuos kelis nuo praktinio, vaisingo darbo švietimo srityje ir paskirti iš viršaus vadovauti tam, ką reikės primesti padedant policijos sistemai. Taip iš protingų ir atsidavusių mokytojų padaromi paprasti politikai, nenaudingi parazitai, visiškai užsiėmę savo užgaidų primetimu ir valdžios išsaugojimu.“ — Errico Malatesta

„Po valdžios mechanizmais, politinių institucijų šešėlyje, nematoma valstybės veikėjams ir kunigams, visuomenė lėtai ir tyliai kuria savą organizmą ir stato naują tvarką – savo gyvybingumo ir autonomijos išraišką. . . . Galime be baimės padaryti išvadą, kad revoliucinė formulė negali būti nei Tiesioginė įstatymų leidyba, nei Tiesioginė valdžia, nei Supaprastinta valdžia: ji yra JOKIOS VALDŽIOS.“ — P.J. Proudhon, 1851

„Kai nekenčiama valstybės galia nebevers žmonių, asociacijų, komunų, regionų ir vietovių gyventi kartu, jie bus daug glaudžiau susiję ir sudarys daug gyvesnę, tikresnę ir galingesnę vienybę nei ta, kurią šiandien priversti kurti po vienodai slegiančiu ir alinančiu valstybės jungu.“ — Pierre-Joseph Proudhon

„Chaotiškas sprendimų priėmimas padeda pripažinti, kad visuomenė gali veikti spontaniškai kaip decentralizuotas tinklas, leidžia konfliktui būti sveika mūsų gyvenimo jėga, skatina daugybę sprendimų erdvių, persmelkiančių visas gyvenimo akimirkas ir gerokai pranokstančių formalią vyrišką kongreso ar įsako sritį, taip pat leidžia skirtinguose žmonių tinklo taškuose priimti skirtingus, net prieštaringus sprendimus, kartu ugdant bendrą sąmoningumą, kad visi sprendžiantieji galėtų kuo geriau pasitelkti protą ir atitinkamai derinti veiksmus. Žmonės turi evoliucijos išbandytą gebėjimą naudoti chaotišką sprendimų priėmimą dideliu mastu, o tai ginčija tik tie, kurie nori amžinai laikyti savo bendrapiliečius vaikais, kad galėtų juos valdyti monopolizuodami sprendimus vieningose struktūrose.“ — Peter Gelderloos, Worshiping Power

„Arba valstybė amžinai gniuždys asmens ir vietinį gyvenimą, užvaldys visas žmogaus veiklos sritis, atneš savo karus ir vidaus kovas dėl valdžios, rūmų perversmus, vieną tironą tepakeičiančius kitu, ir neišvengiamai šios raidos gale laukia … mirtis! Arba valstybės bus sunaikintos ir gyvenimas vėl prasidės tūkstančiuose židinių, remdamasis gyva asmenų ir grupių iniciatyva bei laisvu susitarimu.“ — Pyotr Kropotkin

Laisvas jungimasis

„Dabar turite pripažinti viena iš dviejų: arba laisvėje skirtingose visuomenėse bus skirtinga socialinė tvarka – vienur komunistinė, kitur visai priešinga – ir tarp jų neišvengiamai kils konkurencija, kurios rezultatai parodys, kas geriausia; arba turite nuslopinti konkurenciją, įvesti komunizmą, paneigti laisvę ir stoti prieš pažangą. Pasauliui, mano drauge, reikia ne naujų būdų ką nors įvesti, o panaikinti galimybių apribojimus.“ — Voltairine de Cleyre, The Individualist and the Communist ๖

„Pripažindama visų savo narių lygias teises į praeityje sukauptus turtus, ji nebepripažįsta padalijimo į išnaudojamuosius ir išnaudotojus, valdomuosius ir valdančiuosius, pavaldžiuosius ir viešpataujančiuosius ir siekia savo viduje sukurti tam tikrą harmoningą suderinamumą – ne pajungdama visus narius tariamai visuomenei atstovaujančiai fiktyviai valdžiai, ne mėgindama įvesti vienodumą, o skatindama visus žmones ugdyti laisvą iniciatyvą, laisvą veikimą ir laisvą jungimąsi. Ji siekia kuo visapusiškiau išplėtoti individualybę kartu su kuo aukščiausiu savanoriško jungimosi lygiu visais jo aspektais, visais įmanomais laipsniais, visiems įsivaizduojamiems tikslams; nuolat kintančių ir besikeičiančių asociacijų, kurios savyje turi ilgaamžiškumo pradus ir be perstojo įgauna naujas formas, geriausiai atliepiančias įvairius visų siekius.“ — Peter Kropotkin

„Taigi žodis „Valstybė“ dažnai vartojamas apibūdinti ypatingai visuomenės rūšiai, konkrečiam žmonių sambūriui konkrečioje teritorijoje [...] Jis taip pat vartojamas tiesiog kaip visuomenės sinonimas. Dėl šių žodžiui „Valstybė“ suteikiamų reikšmių priešininkai tiki arba veikiau apsimeta tikį, kad anarchistai nori panaikinti kiekvieną socialinį ryšį, visą bendrą darbą ir pasmerkti visus gyventi atskirai [...] Dėl šių priežasčių manome, kad geriau kuo rečiau vartoti posakį „valstybės panaikinimas“, keičiant jį aiškesniu ir konkretesniu „valdžios panaikinimu“.“ — Errico Malatesta

„Laisvė nėra dėžė, į kurią reikia sugrūsti žmones. Laisvė yra erdvė, kurioje jie gali gyventi. Ji nenurodo, kaip jie gyvens. Ji amžinai tepasako, kad galime.“ — Karl Hess

„Tikroji gyvenimo tikrovė yra žmogus. Būdamas ištisas kosmosas, jis neegzistuoja dėl Valstybės ar abstrakcijos, vadinamos „visuomene“ arba „tauta“, kuri tėra žmonių visuma.“ — Emma Goldman, „The Place of the Individual in Society“ (1940)

„Ar priklausau sau, ar kam nors kitam, ar kažkam kitam? Ar mano socialiniai įsipareigojimai skirti daugeliui neformalių ir persidengiančių grupių, prie kurių prisijungiu savo noru ir iš kurių panorėjęs galiu pasitraukti, ar dariniui, prie kurio nesijungiau…“ — Colin Ward, The State and Society

„Laisvė, kurios norime sau ir kitiems, nėra absoliuti metafizinė, abstrakti laisvė, kuri praktiškai neišvengiamai virsta silpnųjų priespauda; tai tikra, įmanoma laisvė – sąmoningas interesų bendrumas, savanoriškas solidarumas.“ — Errico Malatesta

„Taigi laisvas ir lengvas perėjimas nuo vienos komunizmo atmainos prie kitos, nuo jos prie bet kurios individualizmo atmainos ir taip toliau tikrai laisvoje visuomenėje būtų akivaizdžiausias ir paprasčiausias dalykas; o jei kuri nors žmonių grupė mėgintų tam trukdyti, padaryti vieną sistemą vyraujančią, su ja būtų kovojama taip pat atkakliai, kaip revoliucionieriai kovoja su dabartine sistema.“ — Max Nettlau

„Mutualizmo teorija teigia, kad plačiosios visuomenės interesus geriausiai tenkina tos pačios priemonės, kurios labiausiai skatina žmogaus interesus: laisvė nuo suvaržymų, kol žmogaus veikla nesikėsina į kitus; visų dirbtinai žmogaus galimybes ribojančių veiksnių pašalinimas; savanoriškas visuomenės organizavimasis į asociacijas, kai jų prireikia veiklai, kurios vienas žmogus nepajėgia atlikti; trumpai tariant, savanoriškas gėrybių kūrimas ir tarpusavio mainai sąlygomis, kuriose nėra specialių privilegijų ir valstybės saugomų monopolijų.“ — Clarence Lee Swartz, What Is Mutualism?

„Libertarizmo negalima primesti iš viršaus. Nesugebėjimas primesti libertarizmo iš tiesų yra jo sėkmės matas.“ — Samuel E. Konkin III

„Išbandžiusi visokiausias valdymo formas ir mėginusi išspręsti neišsprendžiamą problemą – turėti valdžią, „kuri galėtų priversti žmogų paklusti, pati neišvengdama pareigos paklusti kolektyvui“, – žmonija dabar mėgina išsilaisvinti iš bet kokios valdžios pančių ir tenkinti organizavimosi poreikius laisvu bendrus tikslus turinčių žmonių susitarimu.“ — Pyotr Kropotkin

Savitarpio pagalba

„Draugystė negali išaugti taip, kad prarytų visą planetą. Draugystė visada lieka maža, asmeniška, artima, sąmoninga, savanoriška ir decentralizuota. Tai privalumas, o ne trūkumas. Draugystė leidžia savo valia jungtis su kitais ir atsiskirti nuo jų, visada išsaugant individualumą, savo minčių erdvės prieglobstį ir aiškų suvokimą, kas esi ir ko tau reikia. Kai užmezgi draugystes, o ne statai bendruomenes, anoniminės platesnės visuomenės įsakymai ir tariamas bendrasis gėris neprivalo temdyti tavo proto.“ — Against Community Building, Towards Friendship ๖

„Akivaizdu, kad tai, ką žinome apie gamtą, visiškai paneigtų prielaidą, jog žmonės yra tokios bendros taisyklės išimtis: kad būtybė, pradžioje buvusi tokia beginklė kaip žmogus, apsaugą ir kelią į pažangą būtų radusi ne savitarpio paramoje, kaip kiti gyvūnai, o neapgalvotoje kovoje dėl asmeninės naudos, nekreipdama dėmesio į rūšies interesus. Protui, pripratusiam prie gamtos vienovės idėjos, toks teiginys atrodo visiškai neapginamas. Ir vis dėlto, kad ir koks neįtikimas ir nefilosofiškas, jis niekada nestokojo šalininkų. Visada buvo rašytojų, pesimistiškai vertinusių žmoniją. Jie ją pažinojo daugiau ar mažiau paviršutiniškai iš ribotos savo patirties; iš istorijos žinojo tik tai, ką metraštininkai, visada budriai stebintys karus, žiaurumus ir priespaudą, apie ją pasakojo, ir nedaug daugiau; todėl padarė išvadą, kad žmonija tėra padrikas būtybių sambūris, visada pasiruošęs tarpusavio kovai, nuo kurios jį sulaiko vien valdžios įsikišimas.“ — Pyotr Kropotkin, Mutual Aid: A Factor of Evolution

„Atleiskite, bet nenoriu būti imperatoriumi. Tai ne mano reikalas. Nenoriu nieko valdyti ar užkariauti. Norėčiau padėti visiems – jei įmanoma – žydams, nežydams, juodaodžiams, baltaodžiams. Visi norime padėti vieni kitiems. Tokie jau žmonės. Norime gyventi džiaugdamiesi vieni kitų laime, o ne kančia.“ — Charlie Chaplin, baigiamoji kalba filme The Great Dictator (1940)

„Solidarumas tam tikra prasme yra labdaros priešingybė. Labdara – pagalbos būdas, stiprinantis hierarchinį santykį tarp grupių. Turtingųjų labdarai aukojami pinigai vargšus dar labiau nuo jų priklausomus padaro. Tačiau kai vargšai buriasi dalytis ištekliais kaip lygūs, jie veikia iš solidarumo.“ — Life Without Law

„Taigi solidarumas yra priemonė mūsų pačių laisvei įgyti ir užtikrinti. Susitariame dirbti kartu, kad nereikėtų dirbti kitam. Susitardami dalytis, plečiame savo galimybes, kad galėtume mėgautis daugiau, o ne mažiau. Savitarpio pagalba atitinka mano interesą – tai yra matau naudą tartis su kitais, remiantis abipuse pagarba ir socialine lygybe; nes jei aš ką nors valdau, tai reiškia, kad egzistuoja sąlygos viešpatavimui, todėl veikiausiai ir aš savo ruožtu būsiu valdomas.“ — An Anarchist FAQ

„Prieš mūsų baltiesiems broliams ateinant mūsų civilizuoti, neturėjome kalėjimų. Todėl neturėjome nusikaltėlių. Neturėjome spynų ar raktų, tad neturėjome vagių. Jei žmogus buvo toks vargšas, kad neturėjo arklio, tipio ar antklodės, kas nors jam tai duodavo. Buvome pernelyg necivilizuoti, kad labai vertintume asmeninius daiktus. Norėjome turėti daiktų tik tam, kad galėtume juos atiduoti. Neturėjome pinigų, todėl jais nebuvo galima matuoti žmogaus vertės.“ — John Fire Lame Deer, Lame Deer, Seeker of Visions

„Kokių nuostabių rezultatų pasiekė ši unikali žmogaus individualybės jėga, sustiprinta bendradarbiavimo su kitomis individualybėmis … bendradarbiavimas – priešingas tarpusavio nesantaikai ir kovai – padėjo rūšiai išlikti ir vystytis … tik savitarpio pagalba ir savanoriškas bendradarbiavimas … gali sukurti laisvo asmens ir laisvo bendro gyvenimo pagrindą.“ — Emma Goldman, Red Emma Speaks, p. 118

„Darbuotojams priklausančios įmonės ir vartotojų kooperatyvai yra rinkos dalis; savitarpio pagalbos asociacijos ir nemokamos klinikos yra rinkos dalis; tokie pat yra savanoriški profesinių sąjungų dariniai, sutikimu grįstos komunos ir nesuskaičiuojamos kitos kapitalistinės esamos tvarkos alternatyvos.“ — Charles Johnson, Markets Not Capitalism

„Dalyvavimas savitarpio pagalboje ir tiesioginis veikimas kuria solidarumą, kuris atgaivina valstybės struktūrų suskaidytas visuomenes.“ — Joseph Parampathu, Creative Destruction: Rethinking Failure after the State (2021)

„Vertikalusis agorizmas apimtų dalyvavimą bendruomenių mainų tinkluose ir jų kūrimą, miestietišką žemdirbystę, sodininkystę kiemuose, ūkininkų turgus, alternatyvų policijai rėmimą ir lygiaverčių dalyvių decentralizuotų technologijų palaikymą. Nors šie vertikalieji žingsniai galėtų apimti valstybės valiutos naudojimą (todėl nebūtų visiškai kontr-ekonominiai), jie vis tiek svarbūs ginčijant priklausomybę nuo valstybės ir korporacijų klasių. Kiti vertikalieji žingsniai gali visai nereikalauti piniginių mainų, bet taip pat mažinti priklausomybę. Tai gali būti moralinė parama ir technologijų, griaunančių esamą tvarką bei stiprinančių bendruomenės narių santykius, skatinimas.“ — Derrick Broze, Vertical and Horizontal Agorism

„Taip vystytųsi „nepriklausomos Komunos teritoriniams junginiams ir didžiulės profesinių sąjungų federacijos junginiams pagal socialines funkcijas – abi formos persipynusios ir remiančios viena kitą visuomenės poreikiams tenkinti“. Prie jų prisidėtų „grupės pagal asmeninį artimumą – nesuskaičiuojamos grupės, be galo įvairios, ilgalaikės ar trumpalaikės, kylančios pagal akimirkos poreikį bet kokiems įmanomiems tikslams“. Šios „trys grupavimosi rūšys“ užtikrintų „visų socialinių poreikių patenkinimą: vartojimo, gamybos ir mainų, komunikacijos, sanitarijos, švietimo, tarpusavio apsaugos nuo agresijos, savitarpio pagalbos, teritorinės gynybos; galiausiai – mokslo, meno, raštingumo, pramogų poreikių“.“ — Pyotr Kropotkin

„Skurdo kriminalizavimas per policijos persekiojimą ir miesto potvarkius kenkia pastangoms padėti benamiams ir vargšams, kurie kasdien stengiasi atsistoti ant kojų. Siekdami toliau skatinti lygybę mūsų visuomenėje, ir toliau dalysimės maistu savo bendruomenėse, kurdami solidarumą su benamiais ir kitomis geresnės ateities siekiančiomis organizacijomis.“ — Food Not Bombs

Neprievarta

„Suteikti viltį daugeliui engiamųjų ir sukelti baimę keliems engėjams – toks mūsų darbas; jei įvykdysime pirmąją dalį ir suteiksime viltį daugeliui, tie keli turės išsigąsti jų vilties. Kitais atvejais nenorime jų gąsdinti; vargšams trokštame ne keršto, o laimės; tiesą sakant, koks kerštas galėtų atlyginti už tūkstančius metų vargšų kančių?“ — William Morris ๖

„Nesmurtinis veikimas kaip metodas dera su nesmurtinės visuomenės tikslu. Tikslą atspindinčių metodų naudojimas vadinamas prefiguracija: metodai iš anksto įkūnija – kitaip tariant, numato arba iš anksto atkuria – tikslą. Prefiguracija suteikia mokymosi ir patirties siekiamo dalyko srityje. Ji padeda sukurti tikslo dalį net kampanijai nepavykus. Ji taip pat padeda išlaikyti pastangas tinkama kryptimi. Jei tikslas yra visuomenė be organizuoto smurto, nesmurtinis veikimas turi visus šiuos būsimos tvarkos kūrimo dabartyje pranašumus. Jis suteikia patirties gyventi nenaudojant smurto; mažina smurtą čia ir dabar net tada, kai kampanijos nepavyksta; ir užtikrina, kad pastangos judėtų nesmurtine kryptimi.“ — How Nonviolence is Misrepresented

„Smurtas (fizinė jėga), naudojamas kitam pakenkti, – žiauriausia žmonių tarpusavio kovos forma – itin gadina žmones. Dėl pačios savo prigimties jis linkęs slopinti geriausius žmogaus jausmus ir ugdyti visas antisocialines savybes: žiaurumą, neapykantą, kerštą, viešpatavimo ir tironijos dvasią, panieką silpniesiems, vergiškumą stipriesiems. Ir šis žalingas polinkis pasireiškia net tada, kai smurtas naudojamas geram tikslui. […] Anarchistai, maištaujantys prieš bet kokią priespaudą ir kovojantys už visapusišką kiekvieno laisvę, kurie todėl turėtų instinktyviai trauktis nuo bet kokio smurto, nustojusio būti vien pasipriešinimu priespaudai ir savo ruožtu tampančio priespauda, taip pat gali nugrimzti į brutalios jėgos bedugnę. […]“ — Errico Malatesta, Violence as a Social Factor (1895)

„Pateisinti žiaurius antižmogiškus jausmus ir iškelti juos į judėjimo taktikos principo lygmenį… yra ir blogis, ir kontrrevoliucija.“ — Errico Malatesta

„Remiantis Pietų Karolinos universiteto tyrimu, per Vietnamo karą smurtas Amerikoje išaugo 42 procentais. Tai vargu ar stebina. Mūsų lyderiai nepaiso įstatymų, kodėl turėtume jų paisyti mes? Jei vyriausybė grasina kitoms šalims bomba, kodėl mums negrasinus vieni kitiems pistoletais? Jei mūsų lyderiai prievartauja planetą, kodėl mums neprievartavus kaimynų? Mūsų lyderiai kuria baimės ir smurto atmosferą. Kodėl jie atrodo nustebę, kai amerikiečiai vieni kitus žudo, plėšia ir žaloja?“ — Philip Berrigan, Fighting the Lamb’s War: Skirmishes with the American Empire (1996)

„Valstybę laiko policijos jėga, nukreipta prieš piliečius. Smurtu pradėta ir smurtu remiama valstybė niekada nepasieks tikros taikos.“ — Philip Berrigan, Fighting the Lamb’s War: Skirmishes with the American Empire (1996)

„Istorijoje baisiausi dalykai – karas, genocidas ir vergovė – kilo ne iš nepaklusnumo, o iš paklusnumo.“ — Howard Zinn, Declarations of Independence: Cross-Examining American Ideology

„Didžiausius pasaulio nusikaltimus daro ne tie, kurie laužo taisykles, o tie, kurie jų laikosi. Bombas mėto ir kaimus skerdžia žmonės, vykdantys įsakymus.“ — Banksy, Wall and Piece

„Nuspręskite nebetarnauti, ir iškart būsite laisvi. Neprašau jūsų uždėti rankų ant tirono ir jį nuversti, o tik jo daugiau neremti; tuomet pamatysite, kaip jis, tarsi didžiulis Kolosas, iš po kurio ištrauktas pjedestalas, griūva savo paties svorio slegiamas ir sudūžta.“ — Étienne de La Boétie, Discourse on Voluntary Servitude

„Vyriausybės gebėjimas naudoti smurtą gerokai pranoksta sukilėlių gebėjimus. Iš tiesų smurtinis sukilimas dažnai stiprina engėjiškus režimus, kurie gali įtikinamai tvirtinti, kad sukilėlių smurtas reikalauja represijų. Santykinis vyriausybės pranašumas slypi smurtiniuose veiksmuose. O santykinis žmonių pranašumas slypi gebėjime atsisakyti bendradarbiauti, be kurio vyriausybei beveik neįmanoma išlikti. Pagalvokite, kokie pražūtingi valdžiai būtų mokesčių streikai, boikotai, visuotiniai streikai ir plačiai paplitęs atsisakymas paklusti įstatymams. Nors ši taktika nesmurtinė, visuotinis ir nepalenkiamas jos taikymas turėtų gąsdinti bet kurią valdžią. Neprievarta turi ir kitų pranašumų. Kadangi ji atrodo mažiau pavojinga ir radikali nei smurtas, jai lengviau … pelnyti platų visuomenės palaikymą. Dalyvavimo kaina mažesnė, todėl tikėtina, kad dalyvaus daugiau žmonių. Tradiciškai nekariaujantys žmonės, pavyzdžiui, vaikai, moterys ir vyresnieji, gali veiksmingai dalyvauti nesmurtinėje kovoje. Labiau tikėtina, kad ji patrauks priešininkus ir sukels nesutarimus valdančiosios klasės viduje. Paprastai ji sukelia daug mažiau žūčių ir materialinių nuostolių nei smurtas. O kadangi ji labiau decentralizuota nei smurtiniai veiksmai, sėkmės atveju mažiau tikėtina, kad iš jos kils dar labiau engianti valstybė.“ — Bryan Caplan, „The Literature of Nonviolent Resistance and Civilian-Based Defense“

„Vyriausybė įtikinėja žmones, kad jiems gresia kitos tautos įsiveržimas arba priešai jų pačių tarpe ir kad vienintelis būdas išvengti šio pavojaus – vergiškai paklusti savo vyriausybei. Aiškiausiai tai matyti per revoliucijas ir diktatūras, tačiau šis reiškinys visada ir visur egzistuoja ten, kur yra vyriausybės galia. Kiekviena vyriausybė aiškina savo egzistavimą ir pateisina smurtinius veiksmus argumentu, kad be jos padėtis būtų daug blogesnė. Įtikinusi žmones, jog jiems gresia pavojus, vyriausybė juos pajungia kontrolei, o tada priverčia pulti kitą tautą. Taip žmonių akyse patvirtinamas vyriausybės įspėjimas apie kitų tautų puolimo pavojų.“ — Leo Tolstoy, Christianity and Patriotism (1895)

„Kai reikalas prieina prie smurto, tu žaidi pagal sistemos taisykles. Valdantieji tave erzins – tampys už barzdos, spragsės per veidą – kad priverstų kautis. Nes kai tik tapsi smurtingas, jie žinos, kaip su tavimi tvarkytis. Vieninteliai dalykai, su kuriais jie nemoka tvarkytis, yra neprievarta ir humoras.“ — John Lennon

„Mes negalime ir nenorime naudoti smurto, išskyrus gindami save ir kitus nuo priespaudos.“ — Errico Malatesta

„Todėl kuriame bendruomenių gynybos tinklus, o ne kariuomenes. Kuriame pasitikėjimą, o ne galią. Sujungiame džiaugsmingą žaidimą ir maištingą sukilimą. Rodome meilę per solidarumą, o savo kolektyvines tapatybes ir geografinį lojalumą išduodame šventvagiškais drąsaus smalsumo, siekio ir draugystės veiksmais. Kuriame gyvus tinklus, ne uždarus ratelius. Net kai jaučiamės vieniši, esame įausti į radikalizmo skiautinį. Savo veiksmais ir mintimis, dideliu ir mažu pasipriešinimu kuriame kažką labai ypatingo. Tad nors jūsų patiriamas skausmas ir kovos yra mirtinai tikri, mūsų ryšiai tokie pat tikri. Kad ir kaip jie stengtųsi, anarchizmo neįmanoma nužudyti. Todėl galime būti drąsūs net tada, kai viltis tampa vis brangesnė. Jūs ne vieni.“ — Stigmergic Parity and Revolt

Tiesioginis veikimas

„Žmonės klausia: kokia prasmė iš mūsų mažų pastangų? Jie nemato, kad turime dėti po vieną plytą ir žengti po vieną žingsnį. Į tvenkinį mestas akmenėlis sukelia ratilus, kurie sklinda į visas puses. Kiekviena mūsų mintis, žodis ir poelgis yra toks pat. Niekas neturi teisės prisėsti ir pasiduoti nevilčiai. Darbo pernelyg daug.“ — Dorothy Day ๖

„Niekada neabejokite, kad nedidelė mąstančių, atsidavusių piliečių grupė gali pakeisti pasaulį; iš tiesų, tik ji kada nors tai ir padarė.“ — Margaret Mead

„Pasaulį keičia tavo pavyzdys, o ne nuomonė.“ — Paulo Coelho

„Egzistuoja neteisingi įstatymai; ar tenkinsimės jiems paklusdami, ar mėginsime juos pakeisti ir paklusime tol, kol pavyks, ar juos tuoj pat pažeisime? Žmonės paprastai, valdant tokiai valdžiai kaip ši, mano, kad turėtų palaukti, kol įtikins daugumą juos pakeisti. Jie mano, jog pasipriešinus vaistas būtų blogesnis už ligą. Tačiau dėl to, kad vaistas blogesnis už ligą, kalta pati valdžia. Ji jį pablogina. Kodėl ji nesugeba geriau numatyti reformų ir joms pasirengti? Kodėl nebrangina savo išmintingos mažumos? Kodėl šaukia ir priešinasi dar prieš jai pakenkiant? Kodėl neskatina piliečių budriai rodyti jos trūkumus ir elgtis geriau, nei ji iš jų tikisi?“ — Henry David Thoreau, Civil Disobedience

„Kiekvieno istoriją skaičiusio žmogaus akimis nepaklusnumas yra pirminė žmogaus dorybė. Pažanga pasiekta per nepaklusnumą – per nepaklusnumą ir maištą.“ — Oscar Wilde, The Soul of Man under Socialism

„Jie turi suprasti, kad jų galia yra ne balsų skaičius, o gebėjimas sustabdyti gamybą.“ — Voltairine de Cleyre, Direct Action

„Pagrindinė profesinių sąjungų biurokratijų funkcija naujojoje tvarkoje buvo slopinti savo eilinių narių savavališkai rengiamus streikus, slopinti tiesioginį veikimą darbo vietose ir apriboti darbuotojų veiksmus oficialiai paskelbtais streikais pagal NLRB taisykles.“ — Kevin Carson

„Agorizmas tiki laipsnišku valstybės paramos atsisakymu per tai, ką Konkinas vadino „pelningu pilietiniu nepaklusnumu“. Pagal agorizmą įgyvendinamiausias kelias į laisvas rinkas yra atimti iš valstybės pajamas ir paskirtį, perduodant šias pareigas decentralizuotoms institucijoms.“ — „Agorism“, Encyclopedia, apibūdinant Konkino strategiją

„Šį preliminarų paaiškinimą, kodėl nemoku mokesčių, rašau iš anksto, nes neseniai iš jūsų įstaigos sužinojau, kad dėl nuolatinio atsisakymo mokėti būsiu įkalintas. Suimamas pateiksiu jums tikslų pranešimą apie savo pajamas iki šios dienos 1948 metais. Mano įsitikinimas, kad vyriausybė, egzistuojanti pirmiausia karams kariauti, yra nedora, pastaruosius šešerius metus buvo išdėstytas mano pareiškimuose jūsų skyriui, kai atsisakiau mokėti bet kokius mokesčius, ir straipsniuose „Catholic Worker“.“ — Ammon Hennacy

„Jei šiemet tūkstantis žmonių nesumokėtų mokesčių sąskaitų, tai nebūtų smurtinis ir kruvinas veiksmas – toks būtų jų sumokėjimas, leidžiantis Valstybei naudoti smurtą ir lieti nekaltųjų kraują. Tai iš tiesų yra taikios revoliucijos apibrėžimas, jei tokia apskritai įmanoma. Jei mokesčių rinkėjas ar kitas pareigūnas paklaustų manęs, kaip jau yra nutikę: „Bet ką man daryti?“, atsakyčiau: „Jei iš tiesų nori ką nors padaryti, atsistatydink.“ Kai pavaldinys atsisako ištikimybės, o pareigūnas palieka pareigas, revoliucija įvyksta. Bet tarkime, kad vis dėlto pralietas kraujas. Ar sąžinės sužeidimas nėra savotiškas kraujo praliejimas? Per šią žaizdą iš žmogaus išteka tikrasis žmogiškumas ir nemirtingumas, ir jis nukraujuoja amžinai mirčiai. Aš matau, kaip dabar liejasi šis kraujas.“ — Henry David Thoreau, Civil Disobedience

„Jei vargšams tai neprieinama, tai nėra nei radikalu, nei revoliucinga.“ — Anonimas

„Ar galite įsivaizduoti vergus plantacijoje, sėdinčius ir balsuojančius už šeimininkus, eikvojančius jėgas kampanijoms ir kandidatams, kai jie galėtų traukti „požeminiu geležinkeliu“? Jie tikrai rinktųsi kontr-ekonominę alternatyvą; daktaras Rothbardas tikrai ragintų juos taip elgtis ir nesusigundyti likti plantacijoje, kol bus išrinkta Abolicionistų vergvaldžių partija.“ — SEK III

„Nesileiskite apgaunami, kad turtingieji leis jums balsavimu atimti jų turtus.“ — Lucy Parsons

„Jokia didi idėja savo pradžioje negali tilpti į įstatymą. Kaip ji galėtų į jį tilpti? Įstatymas nejuda. Įstatymas nekinta. Įstatymas – vežimo ratas, pririšantis mus visus, nepaisant aplinkybių, vietos ar laiko.“ — Emma Goldman, 1917

„Didžiausias pokytis, kurį turime padaryti, yra pereiti nuo vartojimo prie gamybos, net ir nedideliu mastu, savo soduose. Jei tai darys vos dešimt procentų mūsų, užteks visiems. Iš čia revoliucionierių, neturinčių sodų, priklausančių nuo tos pačios sistemos, kurią puola, ir kuriančių žodžius bei kulkas, o ne maistą ir pastogę, bergždumas.“ — Bill Mollison

Galimybių langas

„Dalykų niekada nepakeisite kovodami su esama tikrove. Norėdami ką nors pakeisti, sukurkite naują modelį, dėl kurio esamasis taptų nebereikalingas.“ — Buckminster Fuller ๖

„Valstybė nėra dalykas, kurį galima sunaikinti revoliucija; tai tam tikra būklė, tam tikras žmonių tarpusavio santykis, elgesio būdas. Ją sunaikiname kurdami kitokius santykius, elgdamiesi kitaip.“ — Gustav Landauer, cituoja Colin Ward knygoje The State and Society

„Gyvename kapitalizme, atrodo, kad nuo jo galios neįmanoma ištrūkti – bet kadaise taip atrodė ir kalbant apie dieviškąją karalių teisę.“ — Ursula K. Le Guin, kalba atsiimant National Book Awards apdovanojimą (2014)

„Ištirpdyti, panardinti ir priversti politinę ar valstybinę sistemą išnykti ekonominėje sistemoje, vieną po kito mažinant, paprastinant, decentralizuojant ir šalinant visus šios didžiulės mašinos, vadinamos Vyriausybe arba Valstybe, krumpliaračius.“ — Pierre-Joseph Proudhon, General Idea of the Revolution in the Nineteenth Century

„Kad ir toliau galėtų gyventi šioje planetoje, žmonija turės iš esmės pereiti prie bendradarbiavimu grįsto, decentralizuoto ir lankstaus gamybos būdo.“ — Eric Fleischmann

„Dviguba galia yra idėja, kad naujo pasaulio užuomazga turi būti kuriama kovojant su dabartiniu – „statant nauja senojo kiaute“. Tai reiškia skatinti darbininkų klasės savivaldos organus, kuriuose galime naudotis savo autonomija ir riboti viršininko bei valdžios galią, kol galėsime mesti iššūkį abiem ir juos panaikinti. Dvigubos galios strategija tiesiogiai meta iššūkį galios institucijoms ir tuo pat metu tam tikru būdu iš anksto įkūnija mūsų įsivaizduojamas naujas institucijas. Todėl ji ne tik priešinasi valstybei, bet ir rengiasi sunkiems susidūrimams bei klausimams, kurie kils revoliucinėje situacijoje.“ — Beyond Resistance

Tokie autoriai kaip James Livingston ir Michel Bauwens aiškiai rėmėsi ankstesniais perėjimais kaip modeliais hierarchijų virsmui tinklais. Nors mūsų politinė kultūra tiek dešinėje, tiek kairėje perėjimą po kapitalizmo įsivaizduoja per Prancūzijos ir Rusijos revoliucijų prizmę – staigų, sukiliminį ir daugiausia prilyginamą valstybės užgrobimui, – nėra pagrindo manyti, kad jis toks bus. Lygiai taip pat tai galėtų būti dešimtmečius trunkantis, palyginti laipsniškas procesas, primenantis Vakarų Romos imperijos ir feodalizmo nykimą.

[…]

Maždaug penkių šimtų metų kapitalistinė sistema, kaip ir ankstesnės istorinės sistemos, nėra monolitinė vienovė, o tarpusavyje sąveikaujančių socialinių darinių visuma: vieni kyla, kiti smunka. Iš to seka, kad kapitalizmo pakeitimas nebūtinai turi apimti dramatišką monolitinės pažangių jėgų vienovės lūžį. Kaip teigia Eugene Holland,

tokio radikalaus sisteminio lūžio reikia tik tada, kai visuomenę ar gamybos būdą iš pat pradžių suvoki kaip vientisą sistemą. […] Tokius elementus suvokiant kaip vyraujančius, liekamuosius ir besiformuojančius, utopinės perspektyvos gerokai pagerėja, nes greta neigiamų elementų, kuriuos reikia kritikuoti ir atmesti (tikėtina, visus „vyraujančius“), galbūt būtų ir teigiamų, kuriuos verta patvirtinti („besiformuojančių“). […]

Galiausiai padėtis išsisprendžia, kai senosios tvarkos jėgos pamėgina sustabdyti perėjimą – ir joms nepavyksta.

[…] dabartinė mūsų padėtis palanki […], nes daugybės žmonių kuriamoji galia subrendo tiek, kad per savo komunikacijos ir bendradarbiavimo tinklus, per bendrų gėrybių kūrimą ji tampa pajėgi pati išlaikyti alternatyvią demokratinę visuomenę. Čia esminis tampa laiko klausimas. Kada ateina lūžio akimirka? […]

Revoliucinė politika daugybės žmonių judėjime ir kaupiantis bendriems bei bendradarbiavimu grįstiems sprendimams turi atpažinti lūžio akimirką […], galinčią sukurti naują pasaulį.

Kad ir koks staigus bei dramatiškas atrodytų galutinis lūžis, jis tėra ilgai trukusio proceso – „naujos visuomenės struktūros kūrimo senosios kiaute“ – kulminacija.

[…]

John Holloway panašiai teigia, kad perėjimas po kapitalizmo bus „tarpinis procesas“, panašus į perėjimą nuo feodalizmo prie kapitalizmo.

[…]

Bendrųjų išteklių pagrindu vykdoma tarpusavio gamyba, kaip alternatyva ir kapitalistinei korporacijai, ir valstybei, leidžia

tiesiogiai socialiai kurti vartojamąją vertę per naujas gyvenimo praktikas, kurios didžiąja dalimi nepavaldžios kapitalui, naudojant gamybos priemones, kurių didelė dalis jau tapo bendros. Šie nauji procesai yra pokapitalistiniai, o ne kapitalistiniai, nes jiems atsinaujinti nebereikia jokio specifinio kapitalo vaidmens.

— Kevin Carson, The Desktop Regulatory State, „The Transition from Hierarchies to Networks“

„Jei teisinėmis priemonėmis neįmanoma priversti valdančiosios galios pakeisti mūsų valdymo būdo, o ją atmetantys žmonės dėl įvairių priežasčių negali arba nenori jos nuversti jėga, tuomet nepriklausomos, alternatyvios arba lygiagrečios [visuomenės] kūrimas yra vienintelis orus sprendimas.“ — Ivan Jirous, Parallel Polis: An Inquiry, cituoja Academy of Ideas

„Ekonominės kontrinstitucijos, deja, veikia platesnės korporacinės kapitalistinės ekonomikos ribose. Jos konkuruoja rinkose, kuriose dominuojančių įmonių institucinė kultūra yra valdoma iš viršaus ir hierarchinė, todėl joms pačioms gresia didelis pavojus perimti šią kultūrą. Štai kodėl turime ne pelno ir kooperatyvų sektorių, kurio vadovybė nesiskiria nuo kapitalistinių atitikmenų: prestižiniai atlyginimai, pertekliniai viduriniosios grandies vadovai, biurokratinis neracionalumas ir vergiškas naujausios motyvavimo ar vadybos teorijos dogmų laikymasis. Problemą sunkina kapitalistinė finansų sistema, kuri teigiamai pastiprina (suteikdama kreditą) įmones, besilaikančias įprasto organizacinio modelio (net kai organizacija iš apačios daug veiksmingesnė).“ — Kevin Carson, Building the Structure of the New Society Within the Shell of the Old

„Horizontalios, tinklinės komunikacijos technologijos leidžia visuomenės sąmonei pereiti į kitą būseną beprecedenčiu greičiu. Doug McAdamas įvedė terminą „kognityvinis išsilaisvinimas“, apibūdinantį „procesą, kai žmonės staiga ir kolektyviai nusprendžia, jog nebebijo, jog jų nesena baimė ar apatija rėmėsi melu ir jog grįžti prie senojo mąstymo nebeįmanoma“. Kai kritinė visuomenės dalis nusprendžia, kad pokytis neišvengiamas, jis toks ir tampa. O tinklinės komunikacijos technologijos leidžia tai kritinei daliai susiburti staiga ir netikėtai.“ — Kevin Carson, The Desktop Regulatory State: The Question of Repression

„Tragiška ironija, kad mirtiniausi masiniai žudymai žmonijos istorijoje buvo skatinami troškimo sukurti radikaliai kitokią ir geresnę visuomenę. Bandymu sukonstruoti Utopiją buvo teisinami vieni siaubingiausių pasaulio nusikaltimų.“ — Benjamin A. Valentino

„Radikaliausias revoliucionierius kitą dieną po revoliucijos taps konservatoriumi.“ — Hannah Arendt

„Visos šiuolaikinės revoliucijos baigėsi Valstybės galios sustiprėjimu. 1789-ieji atnešė Napoleoną; 1848-ieji – Napoleoną III; 1917-ieji – Staliną; XX a. trečiojo dešimtmečio Italijos neramumai – Mussolinį; Veimaro respublika – Hitlerį. Šios revoliucijos, ypač po to, kai Pirmasis pasaulinis karas sunaikino dieviškosios teisės likučius, vis drąsiau siūlė statyti žmonijos ir tikros laisvės miestą. Kiekvieną kartą šį užmojį patvirtindavo auganti Valstybės visagalybė. Būtų klaidinga sakyti, kad tai buvo neišvengiama. Tačiau galima išnagrinėti, kaip taip nutiko, ir galbūt iš to pasimokyti. Atmetus kelis paaiškinimus, kurie nėra šios esė tema, keistą ir bauginantį šiuolaikinės Valstybės augimą galima laikyti besaikių techninių ir filosofinių užmojų logiška išvada – jie svetimi tikrajai maišto dvasiai, tačiau vis dėlto pagimdė mūsų laikų revoliucinę dvasią. Pranašiška Marxo svajonė ir pernelyg įkvėptos Hegelio ar Nietzsche's pranašystės, nušlavus Dievo miestą nuo žemės paviršiaus, galiausiai iššaukė racionalią arba iracionalią Valstybę, kuri abiem atvejais vis dėlto rėmėsi teroru.“ — Albert Camus, The Rebel

„…tokios revoliucijos neįmanoma įgyvendinti diktatūra ir valstybės galia. Be plataus masto atkūrimo iš apačios, kurį praktiškai vykdytų patys darbininkai ir valstiečiai, socialinė revoliucija pasmerkta žlugti…. [T]urime tikėtis, kad… bus rimtai stengiamasi darbininkų klasėje – tarp valstiečių, darbininkų ir intelektualų – išugdyti būsimai revoliucijai reikalingus žmones, kurie nepaklus įsakymams iš viršaus, bet patys gebės išplėtoti laisvas viso naujo ekonominio gyvenimo formas.“ — Pyotr Kropotkin

„Žemė nusėta imperijų, maniusių, kad gyvuos amžinai, griuvėsiais.“ — Camille Paglia